Virusinis hepatitas E
E hepatitas (HE) – ūminė hepatito E viruso (HEV) sukelta užkrečiamoji liga, pasireiškianti kepenų parenchimos ląstelių degeneracija, bendra intoksikacija, gelta. Tai yra anksčiau vadintas nei A, nei B hepatitas, plintantis enteriniu (alimentiniu) būdu. Liga prasideda prodromo laikotarpiu, trunkančiu 1–10 dienų (vidutiniškai 3–4 dienas): pykinimu, silpnumu, retai – karščiavimu. Geltos laikotarpis trunka apie 12–14 dienų, jo metu savijauta gerėja, apie 25 proc. ligonių tęsiasi silpnumas, anoreksija, skausmas dešinėje pašonėje, artralgijos, odos niežėjimas. Mirties priežastis – kepenų encefalopatija, hemoraginė diatezė, inkstų nepakankamumas. Diagnozė grindžiama HEV nustatymu išmatų filtrate, tiriant elektroniniu mikroskopu, anti-HEV nustatymu kraujyje ELISA, EIA metodu. Etiotropinio gydymo nėra. Hepatito E sukėlėjas yra virusas, kurio genomą sudaro RNR; HEV priskiriamas prie Hepeviridae šeimos Hepevirus genties. HEV jautrus karščiui (esant daugiau nei 60 °C temperatūrai inaktyvinamas per 15 min.) ir dezinfekcijos tirpalams, turintiems jodo, 1 proc. natrio hipochloritui, formaldehidui, glutaraldehidui. Tačiau, panašiai kaip ir HAV, ilgai išsilaiko gėlame ir jūros vandenyje. Paplitęs Indijoje, Azijos žemyne, Vidurinės Azijos šalyse, Afrikoje. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse HE svarbus kaip keliautojų infekcija. Infekcijos šaltinis yra sergantys besimptomėmis ir klinikinėmis HE infekcijos formomis žmonės. Pagrindinis viruso perdavimo būdas – per išmatas ir aplinką. Sergantys žmonės HEV su išmatomis į aplinką išskiria 4 d. po užsikrėtimo – 2 savaites po geltos atsiradimo.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė