Opaligė

Tai yra lėtinė atkrytinė liga, kuriai paūmėjus ir sutrikus nerviniams bei hormoniniams virškinimo sistemos reguliacijos mechanizmams, susidaro skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa. Nuo opaligės reikėtų skirti vadinamąsias pepsines (simptomines) opas, kurios atsiranda dėl aiškių priežasčių – kitų organizmo ligų (padidėjęs vidukaukolinis spaudimas, n. vagus centrų dirginimas ir kt.), įtampos atvejais, vartojant vaistus (gliukokortikoidai, nesteroidiniai preparatai nuo uždegimo ir kt.). Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos yra išnykstančios ir vėl atsinaujinančios opos, kurios dažniausiai diagnozuojamos vidutinio amžiaus ir pagyvenusiems asmenims, nors kartais jos susidaro ir jaunesniems žmonėms. Jos paprastai atsiranda, kai nėra aiškių veiksnių ir, praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams, gali užgyti jas gydant ar negydant. Opaligė kliniškai diagnozuojama 2–3 proc. gyventojų, tačiau pomirtinio skrodimo metu jos pėdsakų randama 6–14 proc. vyrų ir 2–6 proc. moterų. Nustatyta, kad paveldimumas turi įtaką susidaryti dvylikapirštės žarnos opoms, tačiau beveik neturi reikšmės skrandžio opoms. 1983 m. australų mokslininkai B. Maršalas (B. Marshal) ir R. Varenas (R. Warren) nustatė, kad opaligę sukelia bakterija Helycobacter (Campylobacter) pylori. Šis mikroorganizmas sukelia 95 proc. dvylikapirštės žarnos opų ir ne mažiau kaip 75 proc. skrandžio opų. Tam tikrą reikšmę H. pylori turi ir susidarant kai kuriems skrandžio navikams. Opaligės komplikacijos gali būti: 1) kraujavimas, 2) prakiurimas (perforacija) ar prasiskverbimas (penetracija) į aplinkinius audinius ar organus, 3) nepraeinamumas dėl edemos ar randų susidarymo ir 4) opos supiktybėjimas.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė