Žvynelinė – nepagydoma, bet pakankamai sėkmingai valdoma liga

Žvynelinė – lėtinė odos uždegimo liga, nulemta imuninių mechanizmų, kurią reikia nuolat ir ilgai gydyti. Būdingas žvynelinės išbėrimas – eriteminės aiškių ribų papulės ir plokštelės, padengtos didelių, vašką primenančių pleiskanų, įvairiose kūno vietose. Tai sunki liga, bloginanti daugelio pacientų gyvenimo kokybę. Kadangi žvynelinė yra matoma estetinė problema, nuolatinis išbėrimas ir pleiskanų byrėjimas turi įtakos rengimosi stiliui, drabužių spalvai, gyvensenai, darbo pobūdžiui, sportui bei pomėgiams. Sergantiems žvyneline nerimą kelia ne tik pati liga, bet ir neigiamas aplinkinių požiūris, mat vis dar manoma, kad ši liga užkrečiama. Taigi aktualiausius žvynelinės diagnostikos klausimus, jos valdymo bei gydymo galimybes aptariame su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Odos ir venerinių ligų klinikos dermatologe dr. Vesta Kučinskiene.

Žvynelinė yra lėtinė sisteminė liga, neretai pažeidžianti ir sąnarius. Ar pastaruoju metu liga keičia savo veidą, kur ir kokio amžiaus asmenys ja serga dažniausiai?

Naujausių tyrimų duomenimis, įvairiose etninėse grupėse žvynelinė paplitusi nevienodai. Dažniausiai ja serga Šiaurės Europos gyventojai, daug rečiau – Afrikos ir Azijos. Žvynelinės simptomai dažniausiai pasireiškia 15–35 metų žmonėms, iš viso apie 75 proc. ligonių žvynelinės simptomai pasireiškia dar nesulaukus keturiasdešimties. Nepaisant to, žvyneline gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus. Maždaug kas dešimtam žvynelinės simptomai pasireiškia dar vaikystėje. Kuo anksčiau simptomai pasireiškia, tuo didesnė tikimybė, kad liga išplis ir nuolat kartosis.

Žvynelinės klinikiniai požymiai labai įvairūs ir mažai keičiasi, dermatovenerologas nesunkiai atpažįsta žvynelinės išbėrimus – rausvas, aiškių ribų pleiskanojančias plokšteles, tačiau, kaip teisingai pastebėta, vis labiau atkreipiamas dėmesys, kad tai ne tik odos ir sąnarių, bet sisteminė liga, sukelianti vidaus organų uždegimą ir ilgainiui smarkiai bloginanti paciento gyvenimo kokybę.

Ką patartumėte pacientams, siekiantiems su šia liga „susigyventi“, kaip išvengti ligos paūmėjimų bei gyventi normalų gyvenimą?

Nors liga yra lėtinė, pastaruoju metu ją galima gan sėkmingai valdyti. Ligoniams patarčiau nenusivilti, daugiau bendrauti su šeimos nariais, su kitais sergančiais žvyneline, nesislėpti, aktyviai dalyvauti įvairiose veiklose, klausti gydytojo dermatologo patarimo ne tik dėl vaistų, bet ir dėl sveikos gyvensenos, mitybos. Jei reikia, surasti laiko ir kitų specialistų konsultacijai, pvz., reumatologo, psichologo, ar kt.

Kaip šiandien galima suvaldyti žvynelinę bei jos paūmėjimus? Galbūt jau yra radikalių gydymo metodų? Kokie pagrindiniai žvynelinės gydymo principai? Ar iš tiesų daugiausia dėmesio skiriama vietinio poveikio vaistams? Kodėl?

Dabar vidutinio sunkumo ir sunkia žvyneline sergančius pacientus jau galime gydyti biologiniais vaistais. Daugėja galimybių individualiai parinkti gydymą ir suvaldyti žvynelinės paūmėjimus ilgesnį laiką. Gydytojas skiria žvynelinės gydymą, atsižvelgdamas į jos sunkumo ir išplitimo indeksą. Manoma, kad jį galėtų apsiskaičiuoti ir pats pacientas. Pagal jo dydį galima geriau suprasti, ar liga valdoma, ar reikėtų kreiptis į gydytoją ir pakeisti vaistus. 75–85 proc. ligonių žvynelinė pažeidžia nedidelį odos plotą, išbėrimai būna neišplitę, taigi daugumai pacientų užtenka tik vietinio poveikio vaistų. Jų prireikia ir dažnam pacientui, gydomam ultravioletiniais spinduliais ar sistemino poveikio vaistais, įskaitant ir biologinius.

Kokias įvardytumėte gydymo vietinio poveikio vaistais problemas: galbūt jas lemia netinkamas paciento požiūris į ligą, gydymo režimo pažeidimai (nepatinka teptis tepalais, tai atima daug laiko, vaistas nepriimtinas dėl nemalonaus kvapo, riebumo, nepatogaus vartojimo ir pan.)?

Kadangi liga lėtinė, tepti odos išbėrimus tenka ilgą laiką. Dažnas pavargsta, ar tiesiog neturi laiko ar galimybių teptis vaistą du ar net kelis kartus per dieną, nes dirba, mokosi. O jei gydytojas paskiria kelis vietinio poveikio vaistus, labiau tikėtina, kad pacientas nesilaikys paskirto gydymo režimo, ypač jei nėra tiksliai paaiškinama, kaip vaistus vartoti. Atlikus vietinio poveikio vaistų vartojimo apžvalgą paaiškėjo, kad 44 proc. pacientų nepatenkinti lėta vaisto rezorbcija į odą, 41 proc. pacientų vargina tai, kad vaistą reikia teptis dažniau nei vieną kartą, 34 proc. nurodė, kad riebus kremas dažnai ištepa drabužius ir patalynę, 20 proc. pacientų tiesiog stokoja žinių apie pačią ligą bei gydymą ir tik 5 proc. pacientų nesigydo vaistais dėl lėšų stygiaus.

Viena pirmaeilių vietinio poveikio priemonių – kalcipotriolio ir betametazono sudėtinis preparatas. Kokiais atvejais skirtinas gydymas šiuo tepalu, kokios jo vartojimo ypatybės?

Sudėtinis kalcipotriolio ir betametazono dipropionato tepalas daug efektyvesnis nei atskirai vartojami jo komponentai, nes pasižymi stipresniu uždegimą slopinančiu ir antiproliferaciniu poveikiu. Gliukokortikoidas, slopindamas uždegimą, sumažina kalcipotriolio sukeliamą dirginimą, o kalcipotriolis mažina gliukokortikoido šalutinį poveikį, todėl šis sudėtinis vaistas gali būti vartojamas ilgesnį laiką nei vienas vietinio poveikio gliukokortikoidas. Neseniai Lietuvoje buvo registruota sudėtinio kalcipotriolio ir betametazono dipropionato preparato gelio forma. Gelio formos vaistas ne toks riebus, nelimpa prie drabužių, greičiau pasiskirsto ant kūno paviršiaus, todėl patogiau ir noriau vartojamas pacientų, juolab, kad vaistą užtenka tepti tik vieną kartą per dieną. Šios formos vaistas tinkamas tepti tiek galvos plaukuotosios dalies, tiek kūno odos išbėrimus.

Daugelis pacientų ir gydytojų iki šiol bijo hormonų preparatų dėl jų sukeliamos odos atrofijos vartojant ilgą laiką. Naujausioje 2014 metų publikacijoje pateikiami duomenys, jog kalcipotriolis sumažina betametazono sukeliamos odos atrofijos tikimybę – tai turėtų būti džiugi žinia tiek gydytojams, tiek pacientams.

Vietinio poveikio gliukokortikoidai, mažindami fibroblastų proliferaciją, tarpląstelinio užpildo baltymų gamybą ir kitaip veikdami odos ląsteles, skatina odos atrofiją. Kalcipotriolis, aktyvindamas vitamino D receptorius, ląstelinius ir molekulinius mechanizmus veikia priešingai ir taip apsaugo nuo odos atrofijos. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad sudėtiniu betametazono ir kalcipotriolio vaistu galima efektyviai ir saugiai gydyti net iki metų, nesukeliant odos atrofijos. Tai patvirtina, kad sudėtinis kalcipotriolio ir betametazono preparatas yra saugesnis ir veiksmingesnis nei gryni hormoniniai vietinio poveikio vaistai.

Įprastinė kasdienė žvyneline sergančio ligonio priežiūra yra palikta šeimos gydytojui. Vis dėlto kuriais atvejais pacientą būtina siųsti dermatologo konsultacijos?

Manau, jei pacientas nori išsamesnės konsultacijos, šeimos gydytojas neturėtų tam prieštarauti. Pacientą pas dermatologą siųsti derėtų tais atvejais, kai išbėrimai labai išplitę arba, kad išbėrimai ir nedideli, bet gydomi tuo pačiu vaistu ilgą laiką lieka paraudę, pleiskanoja, nekinta.

Kalbėjosi R. Pečeliūnienė

"Lietuvos gydytojo žurnalas" Nr.8