Nefrozinis sindromas, difuzinis endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas

Anatomija

Nefrozinis sindromas, difuzinis endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas, yra liga, paveikianti inkstus, ypač glomerulus – mažus kraujagyslių tinklus, kurie filtruoja kraują ir formuoja šlapimą. Ši liga sukelia uždegimą inkstų glomeruluose, dėl kurio atsiranda padidėjęs baltymų pralaidumas į šlapimą. Tai sukelia baltymų praradimą organizme, o tai gali turėti įtakos visai organizmo homeostazei, ypač baltymų ir skysčių balansui. Dėl šios ligos gali atsirasti komplikacijų, susijusių su kitomis organų sistemomis, tokiomis kaip širdies ir kraujagyslių sistema, dėl skysčių kaupimosi organizme ir hipertenzijos.

Ligos aprašymas

Nefrozinis sindromas yra klinikinis sindromas, pasižymintis trimis pagrindiniais požymiais: dideliu baltymų praradimu su šlapimu (proteinurija), edema (skysčių kaupimasis organizme) ir hipoalbuminemija (mažu albumino kiekiu kraujyje). Šis sindromas gali būti antrinis įvairioms ligoms, tokioms kaip diabetinė nefropatija ar sisteminės ligos, pavyzdžiui, lupus. Difuzinis endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas yra viena iš nefrozinių sindromų formų, kuriai būdingas glomerulų uždegimas ir proliferacija, todėl svarbu atpažinti ir gydyti, kad būtų užkirstas kelias inkstų funkcijos pablogėjimui.

Ligos priežastis

Nefrozinis sindromas gali būti sukeltas įvairių priežasčių, įskaitant infekcijas, autoimunines ligas, toksinus, vaistus ir genetinius veiksnius. Pavyzdžiui, glomerulonefritas gali išsivystyti po bakterinių infekcijų, tokių kaip streptokokinė infekcija. Kai kurios sisteminės ligos, tokios kaip vaskulitas ar lupus, taip pat gali sukelti glomerulų uždegimą. Be to, tam tikri vaistai, tokie kaip nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, gali turėti nefrotoksinį poveikį ir prisidėti prie ligos vystymosi. Genetiniai veiksniai taip pat gali turėti įtakos, ypač jei šeimoje yra buvę inkstų ligų atvejų.

Rizikos faktoriai

• Infekcijos: bakterinės, virusinės ar parazitinės infekcijos gali padidinti nefrozinio sindromo riziką.
• Autoimuninės ligos: ligos, tokios kaip lupus, gali paveikti glomerulus ir sukelti uždegimą.
• Genetiniai veiksniai: šeimos istorija inkstų ligomis gali padidinti riziką.
• Vaistai: tam tikrų medikamentų vartojimas gali sukelti nefrotoksinį poveikį.

Simptomai

• Pagrindiniai ligos simptomai apima didelį baltymų kiekį šlapime, kuris gali būti nustatomas laboratoriniais tyrimais. Edema gali pasireikšti kaip tinimas aplink akis, kojose ar pilve. Hipoalbuminemija gali sukelti nuovargį ir silpnumą. Kai kuriais atvejais gali pasireikšti hipertenzija, o tai gali sukelti galvos skausmą ir kitus simptomus.

Diagnostika

Nefrozinio sindromo diagnozė paprastai prasideda nuo anamnezės ir fizinio patikrinimo. Laboratoriniai tyrimai, tokie kaip šlapimo analizė, gali parodyti didelį baltymų kiekį šlapime. Kraujo tyrimai gali atskleisti sumažėjusį albumino lygį ir padidėjusius lipidų kiekius. Ultragarso tyrimas gali būti naudojamas inkstų struktūrai įvertinti, o biopsija gali būti reikalinga norint nustatyti tikslią ligos priežastį, jei įtariamas glomerulonefritas.

Gydymas

Nefrozinio sindromo gydymas priklauso nuo jo priežasties. Pagrindinės gydymo strategijos apima vaistus, kurie mažina uždegimą, tokius kaip kortikosteroidai. Taip pat gali būti naudojami imunosupresantai, jei liga yra autoimuninė. Be to, pacientams gali būti rekomenduojama laikytis specialios dietos, ribojant druskos ir baltymų vartojimą, kad būtų sumažintas skysčių kaupimasis ir inkstų apkrova. Naujausi tyrimai rodo, kad biologiniai vaistai gali būti perspektyvūs gydymo būdai, tačiau jų taikymas vis dar tiriamas.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas