Mielodisplazinio sindromo (MDS) rodikliai

Norma
Rodiklių grupė

Kraujas
Kraujo tepinėlis, kaulų čiulpų tyrimas

Mielodisplaziniai sindromai (MDS) priklauso hematologinių patologijų grupei, kuri kartais žinoma ikileukeminių ligų pavadinimu. Tai nėra tikslus pavadinimas, nes tik 25% šių patologijų perauga į leukemiją. MDS sindromas ne tik pasižymi neefektyvia eritropoeze, bet ir sutrikusia leukocitų bei trombocitų gamyba. Ligoniams gali išryškėti anemija, bicitopenija, pancitopenija. Gali būti anizocitozė. Gali būti normocitinis (MCV normalus) arba makrocitinis (MCV padidėjęs) eritrocitų dydžio pokytis. Padidėjus MCV, gali būti normalus RDW (RDW visada padidėja megaloblastinių-makrocitinių anemijų metu). Eritrocituose gali būti randama Jolly kūnų, bazofilinės punktacijos. Kraujyje gali atsirasti normoblastų, jaunų ląstelių ir blastų. Gana būdinga matyti subrendusius neutrofilus su Pelger neutrofilų bruožais (pelgeroidinės ląstelės, „pseudopelgeris“). Viena iš MDS sindromo formų, lėtinė mielomonocitinė leukemija, gali būti apibūdinama ryškia monocitoze periferiniame kraujyje. Būtinas kaulų čiulpų tyrimas. Mielodisplaziniai sindromai skirstomi į subtipus priklausomai nuo kaulų čiulpų citozės (ląstelių skaičiaus), blastų procento, sideroblastų („žiedinių sideroblastų“) procento ir kitų displazinių pokyčių. Pagal FAB klasifikaciją, mielodisplaziniai sindromai skirstomi taip:

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis