Neutrofilai
Norma
Suaugusieji
absoliučiais skaičiais 1,5–4,5×109/l
procentais 40–70%
Vaikai (absoliučiais skaičiais)
0–1 savaitės 2,9–16,5× 109/l
2 savaičių – 3 metų 1,8–6,5×109/l
4–13 metų 1,8–8,0×109/l
Vaikai (procentais)
0–1 savaitės 30–60%
2 savaičių – 3 metų 15–40%
4–13 metų 40–60%
Kraujas EDTA
Dangtelis violetinis, tepinėlis
Neutrofilai – ląstelės, randamos kaulų čiulpuose, kraujyje, audiniuose. Kraujyje, be segmentuotų ir lazdelinių neutrofilų, dar yra labai mažas kiekis (0,25%) metamielocitų (jaunų). Todėl atsitiktinis pavienis metamielocitų radimas be aiškaus lazdelinių neutrofilų skaičiaus padidėjimo, be bendro leukocitų skaičiaus padidėjimo kraujyje, dar nėra patologijos požymis. Kaulų čiulpuose didelę neutrofilų dalį sudaro mažai diferencijuotos ląstelės – metamielocitai, mielocitai, promielocitai ir mieloblastai. Procentinis lazdelinių neutrofilų (ir kitų jaunesnių formų – metamielocitų, mielocitų, promielocitų) skaičiaus padidėjimas kraujyje vadinamas leukogramos nukrypimu į kairę. Jeigu pasitaiko neutrofilų hipersegmentacija, ji kartais vadinama leukogramos nukrypimu į dešinę. Formaliai tokie neutrofilai gali būti vertinami kaip „labiau subrendę“ nei normalios segmentacijos neutrofilai. Šis požymis būdingas vitamino B12, folio rūgšties stokos anemijoms. Neutrofilas – pagrindinė organizmo ląstelė, kovojanti su infekcija. Jeigu neutrofilų skaičius ryškiai sumažėjęs (agranulocitozė, gydymas citostatikais), organizmo atsparumas infekcijai labai sumažėja.
Vidutinis ląstelės subrendimo laikas, per kurį iš mieloblasto susidaro diferencijuotas neutrofilas, yra 8–10 parų. Šios diferenciacijos metu įvyksta 4–11 mitozių. Normos sąlygomis neutrofilai dar 3–5 paras užsilaiko kaulų čiulpuose ir tik po to patenka į kraują. Kraujyje neutrofilai išbūna nuo 2 iki 34 valandų. Normos sąlygomis maždaug vienodai neutrofilų pasiskirsto tarp marginalinės (prilipusios prie kraujagyslių paviršiaus) ir cirkuliuojančios dalies. Provokuojantys veiksniai: stresas, infekcija, fizinis krūvis, valgymas, medikamentai, katecholaminų atpalaidavimas į cirkuliaciją staiga padidina cirkuliuojančios dalies ir sumažina marginalinės dalies apimtį. Todėl visais šiais atvejais padidėja neutrofilų skaičius periferiniame kraujyje. Dar didesnė neutrofilų atsarga yra kaulų čiulpuose, plaučių kapiliaruose, blužnyje ir kepenyse. Ši granulocitų rezervo dalis maždaug trisdešimt kartų viršija jų skaičių cirkuliacijoje. Neutrofilų gyvavimo trukmė yra apie 13 parų (įskaitant brendimą, diferenciaciją, cirkuliavimą kraujyje ir migraciją į audinius). Audiniuose granuliocitai išbūna vos 1–2 dienas. Per parą pasigamina maždaug 1,6×109 neutrofilų skaičiuojant 1 kg kūno masės. Tiek pat neutrofilų degeneruoja audiniuose. Neutrofilai – tai tarsi aktyviausias mitozinis žmogaus organas, kurį lengvai gali pažeisti jonizuojanti radiacija, citostatikai, kiti medikamentai, toksinai, alkoholis ir t.t.
Neutrofilija (neutrofiliozė), neutrofilų skaičiaus padidėjimas, yra pati dažniausia leukocitozės priežastis. Jei randama neutrofilija, tai turėtų paskatinti ieškoti infekcijos šaltinio. Fiziologinė neutrofilija paprastai neviršija dvigubos viršutinės neutrofilų normos ribos. Nors infekcija dažniausiai sukelia leukocitozę ir neutrofiliją, gali būti, kad sunki bakterinė infekcija bus be neutrofilų skaičiaus padidėjimo ir leukogramos poslinkio į kairę. Seniems žmonėms, nusilpusiems ligoniams ši situacija pasitaiko dažniau. Virusinė infekcija gali pasireikšti neutrofilija, bet jai būdingesnis neutrofilų skaičiaus sumažėjimas arba norma. Neutrofilijai atsirandant dėl virusinės infekcijos, šį reiškinį reikėtų vertinti kaip bakterinę komplikaciją. Esant bakterinei infekcijai, blogos prognozės požymiai yra šie: 1) plečiantis infekciniam procesui, neatsiranda neutrofilija ir leukocitozė; 2) labai ryški neutrofilija – leukemoidinė reakcija; 3) ryškus absoliutus limfocitų skaičiaus sumažėjimas; 4) didelė dalis jaunų ląstelių – metamielocitų, mielocitų, lazdelinių neutrofilų ir t.t. Požymiai, rodantys, kad sveikstama: 1) laikinas monocitų skaičiaus padidėjimas; 2) eozinofilija; 3) limfocitozė; 4) jaunų neutrofilinių ląstelių procento sumažėjimas; 5) laipsniškas neutrofilijos mažėjimas.
Neutrofilija su neutrofilų skaičiaus padidėjimu daugiau nei 30–50×109/l yra leukemoidinė reakcija. Leukemoidinę reakciją gali sukelti daug priežasčių: infekcija, hemoragija, piktybiniai navikai. Kartu su didelio laipsnio neutrofilija randama daug jaunų nesubrendusių neutrofilinių leukocitų (mielocitų, metamielocitų, lazdelinių). Kartais gali atsirasti net promielocitų ir blastų. Leukemoidines reakcijas galima bandyti skirti nuo lėtinės mieloleukemijos pagal keletą bruožų: 1) esant leukemoidinėms reakcijoms, rečiau būna promielocitų ir blastų; 2) esant leukemoidinėms reakcijoms, rečiau gali būti randamas bazofilų ar eozinofilų skaičiaus padidėjimas; 3) Auer lazdelės ir Filadelfijos chromosoma yra mieloleukemijos, bet ne leukemoidinės reakcijos požymiai; 4) leukocitų šarminės fosfatazės citocheminis rodiklis padidėja leukemoidinės reakcijos, bet ne leukemijų metu (šio rodiklio nereikėtų painioti su šarminės fosfatazės aktyvumu, nustatomu serume); 5) neutrofilų toksinis grūdėtumas, vakuolizacija būdingesni leukemoidinei reakcijai nei leukemijai; 6) karščiavimas būdingesnis leukemoidinei reakcijai; 7) gydant pagrindinę ligą, leukemoidinė reakcija palaipsniui mažėja, leukemijos metu neutrofilų skaičius nepritaikius specifinio gydymo paprastai nemažėja.
Izoliuota neutropenija suaugusiesiems pasitaiko retai. Paprastai patologinės būklės, sukeliančios neutrofilų skaičiaus sumažėjimą, kartu paveikia ir eritrocitų bei trombocitų kamienus. Absoliučiam neutrofilų skaičiui sumažėjus iki 1,0×109/l ir mažiau, infekcinių komplikacijų tikimybė padidėja keletą kartų. Jeigu neutropenija pasiekia 0,5×109/l, – tai sunkios neutropenijos požymis. Tokiu atveju gali pasireikšti žaibiška bakterinė infekcija net ir vartojant antibiotikus. Hematologinis analizatorius gali klaidingai rodyti labai mažą neutrofilų skaičių, jeigu yra paraproteinemija, neteisingai pavartoti antikoaguliantai kraujui paimti, užsikimšo analizatoriaus sistemos (kartu gali būti randama labai proporcinga „pancitopenija“). Pačios dažniausios neutropenijos kilmės priežastys yra šios: 1) medikamentai ir 2) virusinė infekcija. Medikamentai gali sukelti neutropeniją priklausomai nuo dozės (ypač citostatikai) arba visai nepriklausomai nuo dozės (idiosinkrazinis efektas). Idiosinkraziniu efektu dažniausiai pasižymi šios medikamentų grupės: fenotiazinai, prieštraukuliniai preparatai, antitiroidiniai preparatai, pusiau sintetiniai penicilinai, sulfanilamidai. Nutraukus medikamentų vartojimą, neutropenija turėtų išnykti per 2–3 savaites.
Kokie papildomi laboratoriniai tyrimai gali būti naudingi radus neutropeniją? Jeigu akivaizdžios priežasties iš karto nematyti, galima būtų atlikti šiuos laboratorinius testus: 1) ANA; 2) reumatoidinio faktoriaus nustatymą; 3) vitamino B12 ir folio rūgšties nustatymą; 4) serologines reakcijas (ŽIV, EBV, virusinio hepatito žymenis). Kartais kartu su leukopenija (neutropenija) matyti kiti laboratorinių tyrimų požymiai: 1) megaloblastinės anemijos požymiai (padidėjęs MCV, MCH, RDW, Jolly kūnai eritrocituose, neutrofilų hipersegmentacija); 2) ūmi leukemija – blastai; 3) kaulų čiulpų pakenkimas – normoblastai, gigantiniai trombocitai, MPV padidėjimas, dakriocitai, polichromatofilija.
Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis
Komentarai