Vėžio nekrozės faktorius α

Norma
4–55 pg/ml

Sinonimai: TNF-α, katechinas, Tumor Necrosis Factor.
Serumas, plazma EDTA
Dangtelis raudonas arba violetinis

Vėžio nekrozės faktorius (TNF – tumor necrosis factor) yra vienas iš svarbesnių imuninio atsako mediatorių. TNF gamina monocitai ir makrofagai. Lėtinės limfoleukemijos metu padidėja TNF produkcija ir randamas padidėjęs membraninio TNF tankis ant limfocitų ląstelių paviršiaus. Serumo TNF koncentracija labai priklauso nuo naudojamos laboratorinės metodikos. TNF koncentracija padidėja itin daugeliui patologinių būklių, todėl šio rodiklio diagnostinis specifiškumas kelia abejonių. Rodiklis naudingas, kai reikia stebėti kokios nors būklės dinamiką. Tuomet TNF koncentracijos pokytis gali būti informatyvus ligos eigai įvertinti. Manoma, kad TNF koncentracija, po organų persodinimo operacijos esant citomegaloviruso infekcijai, rodo patologinio proceso aktyvumą. Potransplantacinės citomegalovirusinės ligos kriterijumi laikoma TNF koncentracija, viršijanti 100 pg/ml. Ligonių, sergančių miokardo infarktu, mirštamumas taip pat susijęs su TNF koncentracijos padidėjimu serume. Kuo ši koncentracija didesnė, tuo nepalankesnė miokardo infarkto eigos prognozė. Apskritai TNF didėja, kai pasireiškia organizmo reakcijos į uždegiminį procesą. Manoma, kad natūralūs TNF inhibitoriai gali būti svarbūs patologinių procesų, susijusių su TNF gamyba, gydymui.

Antikūnai prieš žmogaus vėžio nekrozės faktorių pradėti naudoti autoimuninėms ligoms gydyti, pavyzdžiui, reumatoidiniam artritui (medikamentinė anti-TNF forma Infliximab^®). Yra publikacijų, nurodančių, kad anti-TNF (Infliximab^®) preparatai efektyvūs slopinant nepageidaujamą transplantantų atmetimo reakciją (naudojant juos kartu su ciklosporinu, Tacrolimus^® ir kt.). Visais anti-TNF preparatų naudojimo atvejais serumo TNF koncentracija mažėja, palyginti su tuo lygmeniu, kuris buvo nustatytas ligoniams iki gydymo šiais preparatais.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis