Asfiksija

Anatomija

Asfiksija yra būklė, kai organizmas negauna pakankamai deguonies, dėl ko sutrinka kvėpavimo sistema ir, galų gale, gali būti pažeidžiamos kitos svarbios organų sistemos. Pagrindiniai organai, paveikti asfiksijos, yra kvėpavimo takai, plaučiai ir širdis. Kvėpavimo takuose, esant obstrukcijai, gali susidaryti kliūtys, trukdančios oro srautui. Plaučiai, kaip deguonies mainų centras, yra tiesiogiai paveikti, o širdis reaguoja į deguonies trūkumą, bandydama pumpuoti kraują greičiau, kad kompensuotų prarastą deguonį.

Ligos aprašymas

Asfiksija yra rimta medicininė būklė, kuri gali būti ūminė arba lėtinė. Ūminė asfiksija dažniausiai atsiranda dėl staigaus deguonies trūkumo, pavyzdžiui, užspringimo, dusulio ar smūgio į krūtinę. Lėtinė asfiksija gali pasireikšti dėl ilgalaikio kvėpavimo takų sutrikimo, pavyzdžiui, lėtinių plaučių ligų. Ši liga yra svarbi, nes ji gali sukelti sunkių pasekmių, įskaitant smegenų pažeidimus, širdies nepakankamumą ar net mirtį, jei nebus greitai reaguojama.

Ligos priežastis

Pagrindinės asfiksijos priežastys gali būti įvairios. Dažniausiai pasitaikančios priežastys yra kvėpavimo takų obstrukcija, kuri gali atsirasti dėl maisto, svetimkūnių ar gleivių. Taip pat asfiksiją gali sukelti sunki alerginė reakcija, astma, plaučių edema, arba uždegiminės ligos. Deguonies trūkumas aplinkoje, pavyzdžiui, uždarose erdvėse, taip pat gali sukelti asfiksiją. Mechanizmai apima deguonies trūkumo poveikį audinių metabolizmui ir ląstelių funkcijai.

Rizikos faktoriai

• Kvėpavimo takų ligos: žmonės, turintys astmą ar lėtines obstrukcines plaučių ligas, yra labiau linkę patirti asfiksiją.
• Alergijos: asmenys, turintys sunkių alergijų, gali patirti anafilaksiją, kuri gali sukelti kvėpavimo takų patinimą.
• Užspringimas: vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai yra labiau linkę užspringti maistu ar svetimkūniais.
• Aplinkos sąlygos: dirbant uždarose erdvėse, kur deguonies koncentracija gali būti maža, rizika didėja.

Simptomai

• Pagrindiniai asfiksijos simptomai apima dusulį, greitą kvėpavimą, nerimą, odos spalvos pakitimus (mėlynavimą), galvos svaigimą ir sąmonės netekimą. Lengvos asfiksijos formos gali pasireikšti tik lengvu dusuliu, o sunkios formos gali sukelti rimtus kvėpavimo sutrikimus ir net mirtį be skubios medicininės pagalbos.

Diagnostika

Asfiksijos diagnozė dažniausiai remiasi klinikiniu įvertinimu ir paciento istorija. Gydytojai gali atlikti fizinį tyrimą, įskaitant kvėpavimo takų patikrinimą, ir naudojant tokias diagnostines procedūras kaip rentgeno nuotraukos, kompiuterinė tomografija (KT) ar kraujo tyrimai, kad įvertintų deguonies lygį kraujyje. Deguonies saturacijos matavimas naudojant pulso oksimetriją taip pat yra įprasta praktika.

Gydymas

Asfiksijos gydymas priklauso nuo jos priežasties. Pirmiausia būtina užtikrinti, kad kvėpavimo takai būtų atviri. Tai gali apimti Heimlicho manevrą užspringus, deguonies terapiją, jei deguonies lygis sumažėjęs, ir vaistų, skirtų uždegimui mažinti ar kvėpavimo takų atvėrimui, skyrimą. Sunkiais atvejais gali prireikti intubacijos ir mechaninės ventiliacijos. Naujausios terapijos galimybės apima hiperbarišką deguonies terapiją, kuri gali pagerinti audinių deguonies tiekimą ir sumažinti pažeidimus.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas