Dilbio kaulų lūžimas

Anatomija

Dilbio kaulų lūžimas yra susijęs su žmogaus rankų anatomija, ypač su dilbio kaulais – spinduliu ir alkunkauliu. Šie kaulai sudaro pagrindinę rankos dalį, leidžiančią atlikti įvairius judesius, tokius kaip sukimas, lenkimas ir tiesinimas. Dilbio kaulai jungiasi su riešo kaulais, o jų funkcija yra perduoti jėgą iš rankos į dilbį ir atvirkščiai. Lūžimai dažnai veikia ir aplinkinius audinius, tokius kaip raumenys, sausgyslės ir nervai, dėl ko gali atsirasti papildomų komplikacijų ir funkcionalumo praradimas.

Ligos aprašymas

Dilbio kaulų lūžimas yra trauma, kuri įvyksta dėl staigios jėgos ar smūgio, dažniausiai patiriama paties žmogaus kritimo metu. Ši liga gali pasireikšti įvairiais lūžių tipais, įskaitant atvirus ir uždarus lūžius, taip pat lūžius, kurie gali sukelti kaulų fragmentų poslinkį. Dilbio kaulų lūžimai yra svarbūs, nes jie gali žymiai paveikti žmogaus kasdienį gyvenimą, ribojant judėjimo galimybes ir sukelti skausmą, patinimą bei diskomfortą.

Ligos priežastis

Pagrindinės dilbio kaulų lūžimo priežastys apima kritimus, avarijas, sporto traumas ir kitus smūgius, kurie gali sukelti didelį stresą kaulams. Be to, kaulų silpnumas, kurį sukelia osteoporozė, gali padidinti lūžių riziką net ir esant mažesniems sužalojimams. Mechanizmai, lemiantys lūžimus, gali būti įvairūs, tačiau dažniausiai tai yra staigus smūgis ar jėgos taikymas, kuris viršija kaulo stiprumą.

Rizikos faktoriai

• Amžius: vyresni žmonės dažniau patiria lūžius dėl kaulų silpnumo.
• Osteoporozė: šis sutrikimas silpnina kaulus ir padidina lūžių riziką.
• Sporto veikla: intensyvus sportas, ypač kontaktiniai sportai, gali padidinti traumų tikimybę.
• Netinkama mityba: kalcio ir vitamino D trūkumas gali silpninti kaulus.

Simptomai

• Pagrindiniai simptomai apima stiprų skausmą, patinimą, mėlynes ir judėjimo ribojimą. Taip pat gali pasireikšti deformacija, ypač esant poslinkio lūžiams. Kai kuriais atvejais lūžimas gali būti neskausmingas, ypač jei jis yra minimalus.

Diagnostika

Dilbio kaulų lūžimo diagnostika dažniausiai prasideda nuo fizinio tyrimo, kurio metu gydytojas įvertina skausmą, patinimą ir judėjimo apribojimus. Papildomai atliekami rentgeno tyrimai, kurie padeda vizualizuoti kaulų struktūrą ir nustatyti lūžio tipą bei jo sunkumą. Kartais gali būti rekomenduojami kompiuterinės tomografijos (KT) arba magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimai, kad būtų įvertinta aplinkinių audinių būklė.

Gydymas

Dilbio kaulų lūžimo gydymas priklauso nuo lūžio tipo ir sunkumo. Lengvi uždari lūžiai dažnai gydomi konservatyviai, naudojant ortozes arba gipsą, siekiant stabilizuoti kaulus ir leisti jiems tinkamai sugydyti. Sunkesni lūžiai, ypač su poslinkiu ar atvirais lūžiais, gali reikalauti chirurginės intervencijos, siekiant sujungti kaulus su metaliniais įtaisais, tokiais kaip plokštelės ar varžtai. Reabilitacija po gydymo yra svarbi, kad būtų atkurta judėjimo amplitudė ir stiprumas, o naujausios terapijos galimybės gali apimti fizinę terapiją ir kitas gydymo formas, padedančias greičiau atsigauti.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas