Izoliacija

Anatomija

Liga, vadinama „Izoliacija”, dažniausiai neturi tiesioginio ryšio su konkrečiomis žmogaus anatomijos sistemomis ar organais. Tačiau ji gali paveikti psichologinę ir emocinę žmogaus būklę, kas gali turėti įtakos bendrai organizmo funkcijai. Izoliacija gali sukelti stresą, nerimą ir depresiją, kurie gali paveikti nervų sistemą, endokrininę sistemą ir imuninę sistemą. Pavyzdžiui, ilgalaikė izoliacija gali sukelti hormonų disbalansą, kuris gali paveikti kūno metabolizmą ir emocinę savijautą.

Ligos aprašymas

Izoliacija yra psichologinė būsena, kuri gali pasireikšti kaip savanoriškas ar priverstinis atsitraukimas nuo socialinio gyvenimo ir bendravimo su kitais žmonėmis. Tai gali būti susiję su įvairiomis psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip nerimas, depresija ar socialinė fobija. Izoliacija gali turėti rimtų pasekmių žmogaus psichologinei sveikatai, todėl svarbu atkreipti dėmesį į šios būklės prevenciją ir gydymą.

Ligos priežastis

Pagrindinės izoliacijos priežastys gali apimti įvairius veiksnius, tokius kaip socialinė atskirtis, psichologinės ligos, traumos ar netgi kultūriniai aspektai. Mechanizmai, kurie gali sukelti izoliaciją, apima baimę būti vertinamiems ar atstumtiems, socialinį nerimą ir nepasitikėjimą savimi. Taip pat, izoliacija gali būti susijusi su išoriniais veiksniais, tokiais kaip pandemijos ar karantino laikotarpiai, kurie priverčia žmones likti namuose ir riboti socialinius kontaktus.

Rizikos faktoriai

• Psichologinės ligos, tokios kaip depresija ar socialinė fobija, gali padidinti izoliacijos riziką, nes jos gali sukelti baimę bendrauti su kitais.
• Socialinė atskirtis, pavyzdžiui, gyvenant kaime ar neturint artimųjų, gali lemti izoliacijos pojūtį.
• Traumos ar neigiamos patirtys, tokios kaip patyčios ar prievarta, gali sukelti norą atsitraukti nuo socialinės aplinkos.

Simptomai

• Izoliacijos simptomai gali būti įvairūs, pradedant nuo lengvo liūdesio ir nerimo iki sunkių emocinių sutrikimų, tokių kaip depresija ar panikos priepuoliai. Žmonės gali jaustis vieniši, liūdni, prarasti susidomėjimą veikla, kuri anksčiau teikė džiaugsmą, arba patirti fizinius simptomus, tokius kaip nuovargis ir galvos skausmai.

Diagnostika

Izoliacijos diagnozė dažniausiai remiasi psichologinių vertinimų ir pokalbių su pacientu rezultatais. Psichologai ar psichiatrai gali naudoti standartizuotus klausimynus, kad įvertintų paciento emocinę būklę ir socialinę integraciją. Be to, gali būti atliekami įvairūs testai, siekiant nustatyti galimas psichologines problemas, kurios gali lemti izoliaciją.

Gydymas

Izoliacijos gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Psichoterapija, tokia kaip kognityvinė elgesio terapija, gali padėti žmonėms išmokti valdyti savo emocijas ir pagerinti socialinius įgūdžius. Taip pat gali būti skiriami antidepresantai ar nerimą mažinantys vaistai, jei izoliacija yra susijusi su sunkiais psichologiniais sutrikimais. Be to, grupinės terapijos ar socialinių įgūdžių mokymai gali padėti žmonėms vėl įsitraukti į socialinį gyvenimą ir sumažinti izoliacijos jausmus.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas