Kvėpavimo sutrikimas po gydymo procedūrų, neklasifikuojamas kitur

Anatomija

Kvėpavimo sutrikimas po gydymo procedūrų, neklasifikuojamas kitur, dažniausiai veikia kvėpavimo sistemą, įskaitant plaučius, bronchus ir trachėją. Šios sistemos anatomija yra sudėtinga ir svarbi, nes ji užtikrina deguonies patekimą į organizmą ir anglies dioksido pašalinimą. Bet kokie pokyčiai ar pažeidimai šioje sistemoje gali turėti didelės įtakos bendrai sveikatai, sukeldami kvėpavimo sunkumų, oro trūkumą ir netgi hipoksiją – būklę, kai organizmas negauna pakankamai deguonies.

Ligos aprašymas

Kvėpavimo sutrikimas po gydymo procedūrų, neklasifikuojamas kitur, yra būklė, kuri gali išsivystyti po įvairių medicininių intervencijų, tokių kaip chirurginiai operacijos, radioterapija ar kitos gydymo procedūros. Ši liga gali pasireikšti kaip laikinas ar nuolatinis kvėpavimo sistemos funkcijų sutrikimas, sukeliantis diskomfortą ir sunkumus kvėpuojant. Svarbu atkreipti dėmesį į šią ligą, nes ji gali reikšmingai paveikti pacientų gyvenimo kokybę ir reikalauti papildomų medicininių intervencijų.

Ligos priežastis

Pagrindinės kvėpavimo sutrikimo priežastys po gydymo procedūrų gali būti įvairios. Tai apima mechaninius pažeidimus, kurie gali atsirasti operacijų metu, uždegiminius procesus, kuriuos sukelia radioterapija, arba infekcijas, kurios gali išsivystyti po invazinių procedūrų. Be to, anestezijos poveikis ir ilgalaikė hospitalizacija gali prisidėti prie kvėpavimo funkcijų pablogėjimo. Šie mechanizmai gali sutrikdyti normalią kvėpavimo sistemos veiklą ir sukelti simptomus.

Rizikos faktoriai

• Pacientų amžius: vyresnio amžiaus žmonės dažniau patiria kvėpavimo sutrikimus po gydymo.
• Esamos kvėpavimo ligos: pacientai, turintys astmą ar lėtinę obstrukcinę plaučių ligą, yra labiau pažeidžiami.
• Rūkymas: rūkaliai turi didesnę riziką susidurti su kvėpavimo problemomis po gydymo procedūrų.
• Ilgalaikis hospitalizavimas: ilgalaikė hospitalizacija gali sukelti raumenų atrofiją ir kvėpavimo raumenų silpnumą.

Simptomai

• Pradžioje gali pasireikšti lengvas dusulys ar oro trūkumas, ypač fizinio krūvio metu.
• Su laiku simptomai gali pablogėti, sukeldami intensyvesnį dusulį, krūtinės skausmą ir nuovargį.
• Kai kuriais atvejais gali pasireikšti cianozė – mėlynų lūpų ar pirštų pasireiškimas, signalizuojantis apie sunkų deguonies trūkumą.

Diagnostika

Diagnostika apima išsamią paciento istorijos analizę ir fizinį ištyrimą. Įprasti tyrimai, kurie gali būti atliekami, apima spirometriją, kuri matuoja plaučių funkciją, ir rentgenografiją, kad būtų patikrinta plaučių būklė. Taip pat gali būti atliekami kraujo tyrimai, siekiant įvertinti deguonies ir anglies dioksido lygius organizme. Esant poreikiui, gydytojas gali rekomenduoti kompiuterinę tomografiją (KT) ar bronchoskopiją, kad gautų detalesnę informaciją apie kvėpavimo takų būklę.

Gydymas

Gydymas gali būti įvairus, priklausomai nuo ligos sunkumo ir priežasties. Pagrindiniai gydymo metodai apima vaistus, tokius kaip bronhodilatatoriai, kurie padeda atpalaiduoti kvėpavimo takus, ir kortikosteroidus, kurie mažina uždegimą. Reabilitacijos programos, įskaitant kvėpavimo pratimus ir fizinę terapiją, taip pat gali būti naudingos. Naujausios terapijos galimybės gali apimti biologinius vaistus ir naujas inhaliacines terapijas, kurios padeda pagerinti kvėpavimo funkciją ir mažinti simptomus. Be to, pacientams gali būti rekomenduojama vengti rizikos veiksnių, tokių kaip rūkymas ir oro tarša, siekiant pagerinti gydymo rezultatus.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas