Lėtinis nefritinis sindromas, difuzinis membraninis glomerulonefritas

Anatomija

Lėtinis nefritinis sindromas, difuzinis membraninis glomerulonefritas yra liga, paveikianti inkstus, ypač jų glomerulus – smulkias kraujagyslių struktūras, atsakingas už filtravimą. Šie glomerulai yra esminiai inkstų funkcijai, nes jie leidžia pašalinti atliekas ir perteklių iš kraujo, tuo pačiu išlaikant reikiamą skysčių ir elektrolitų balansą organizme. Liga gali sukelti glomerulų pažeidimą, todėl sutrinka jų gebėjimas filtruoti kraują, kas gali turėti rimtų pasekmių visam organizmui, įskaitant kraujospūdžio reguliavimą ir metabolizmo procesus.

Ligos aprašymas

Lėtinis nefritinis sindromas, difuzinis membraninis glomerulonefritas yra autoimuninė liga, kurios metu organizmo imuninė sistema klaidingai atakuoja savo inkstų audinius. Tai sukelia uždegimą ir pažeidimus glomeruluose, kas gali lemti baltymų praradimą per šlapimą (proteinuriją) ir skysčių susilaikymą organizme, sukeliantį edemą. Ši liga yra svarbi, nes ji gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą, o tai gali būti gyvybei pavojinga būklė. Be to, ji gali turėti ilgalaikį poveikį paciento gyvenimo kokybei ir reikalauti nuolatinio stebėjimo bei gydymo.

Ligos priežastis

Pagrindinės lėtinio nefritinio sindromo, difuzinio membraninio glomerulonefrito priežastys gali būti įvairios. Dažniausiai tai yra autoimuniniai procesai, kai organizmo imuninė sistema atakuoja inkstų ląsteles. Taip pat liga gali būti susijusi su infekcijomis, pavyzdžiui, virusinėmis ar bakterinėmis, bei tam tikromis sisteminėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė. Genetiniai veiksniai taip pat gali turėti įtakos ligos vystymuisi, o kai kurie vaistai ir toksinai gali sukelti inkstų pažeidimus.

Rizikos faktoriai

• Genetiniai veiksniai – šeimos istorija inkstų ligomis gali padidinti riziką.
• Virusinės infekcijos – kai kurios infekcijos gali sukelti imuninės sistemos sutrikimus, skatinančius ligos vystymąsi.
• Vaistai ir toksinai – tam tikri vaistai ir cheminės medžiagos gali sukelti inkstų pažeidimus.
• Sisteminės ligos – ligos, kaip antai sisteminė raudonoji vilkligė, gali didinti riziką.

Simptomai

• Proteinurija – padidėjęs baltymų kiekis šlapime, galintis sukelti putojančio šlapimo atsiradimą.
• Edema – skysčių susilaikymas organizme, sukeliantis patinimą, ypač aplink akis ir kojose.
• Hipertenzija – padidėjęs kraujospūdis, kuris gali būti sunkiai kontroliuojamas.
• Silpnumas ir nuovargis – bendras organizmo silpnumas ir energijos trūkumas.
• Šlapimo spalvos pokyčiai – šlapimas gali tapti tamsesnis arba drumstas.

Diagnostika

Ligos diagnostika apima kelis tyrimus. Pirmiausia atliekamas šlapimo tyrimas, siekiant nustatyti baltymų kiekį ir kitus anomalijas. Taip pat atliekami kraujo tyrimai, kuriuose vertinamas inkstų funkcijos rodiklis, pavyzdžiui, kreatinino ir šlapalo kiekis. Gali būti taikoma ultragarsinė inkstų diagnostika, siekiant įvertinti inkstų struktūrą ir dydį. Kartais gali prireikti atlikti inksto biopsiją, kad būtų patvirtinta diagnozė ir nustatyta ligos forma.

Gydymas

Gydymo galimybės priklauso nuo ligos sunkumo ir priežasčių. Dažniausiai taikomas vaistų gydymas, įskaitant kortikosteroidus ir imunosupresantus, siekiant slopinti uždegimą ir imuninės sistemos aktyvumą. Taip pat gali būti skiriami diuretikai, padedantys šalinti skysčius iš organizmo. Gyvenimo būdo pokyčiai, tokie kaip druskos ir baltymų kiekio dieta, taip pat gali būti naudingi. Naujausios terapijos galimybės gali apimti biologinius vaistus, kurie taikomi tiksliai imuninės sistemos komponentams. Reguliarus stebėjimas ir gydymo planas yra būtini siekiant užtikrinti geresnę ligos prognozę.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas