Nefrozinis sindromas, difuzinis membraninis glomerulonefritas

Anatomija

Nefrozinis sindromas, difuzinis membraninis glomerulonefritas yra liga, kuri tiesiogiai paveikia inkstus, ypač jų glomerulus – smulkias kraujagyslių struktūras, atsakingas už kraujo filtravimą. Šios struktūros yra esminės inkstų funkcijai, leidžiančiai pašalinti atliekas ir sureguliuoti skysčių bei elektrolitų pusiausvyrą organizme. Liga sukelia glomerulų membranos pažeidimus, dėl kurių atsiranda padidėjęs baltymų pralaidumas, sukeliantis baltymų netekimą su šlapimu ir kitus metabolinius sutrikimus.

Ligos aprašymas

Nefrozinis sindromas, difuzinis membraninis glomerulonefritas yra rimta liga, sukelianti simptomus, tokius kaip edema, hipoproteinemija ir hiperlipidemija. Ši liga yra svarbi, nes ji gali sukelti rimtų komplikacijų, tokių kaip inkstų nepakankamumas ir padidėjusi infekcijų rizika. Jos eiga gali būti lėtinė arba ūmi, priklausomai nuo individualių paciento organizmo savybių ir gydymo efektyvumo. Be to, ligos diagnostika ir gydymas gali būti sudėtingi, reikalaujantys specialistų įsikišimo.

Ligos priežastis

Pagrindinės nefrozinio sindromo priežastys gali būti įvairios. Dažniausiai liga atsiranda dėl autoimuninių procesų, kurie pažeidžia glomerulų membraną. Taip pat gali būti infekcijų, tokių kaip hepatitas B ar C, ar vaistų, pavyzdžiui, antituberkuliozinių preparatų, sukeltos komplikacijos. Genetiniai veiksniai, taip pat sutrikimai, tokie kaip diabetas ar sisteminė raudonoji vilkligė, gali prisidėti prie ligos atsiradimo. Taip pat gali būti ir aplinkos veiksnių, tokių kaip toksinai ar alergenai, kurie gali sukelti imuninį atsaką.

Rizikos faktoriai

• Autoimuninės ligos – asmenys, turintys autoimuninių ligų, tokių kaip sisteminė raudonoji vilkligė, turi didesnę riziką susirgti šia liga.
• Infekcijos – tam tikros virusinės ar bakterinės infekcijos gali padidinti nefrozinio sindromo riziką.
• Genetiniai veiksniai – šeimos istorija inkstų ligų gali padidinti ligos atsiradimo tikimybę.
• Vaistai – tam tikri vaistai gali sukelti nefrozinį sindromą kaip šalutinį poveikį.

Simptomai

• Pagrindiniai simptomai apima didelę edemą, ypač aplink akis ir kojose, nuovargį, apetito praradimą, bei šlapimo pokyčius, tokius kaip putojantis šlapimas, kuris rodo baltymų buvimą. Kai kuriais atvejais gali pasireikšti ir pilvo skausmai, hipertenzija, bei padidėjusi infekcijų rizika.

Diagnostika

Diagnostika dažniausiai apima išsamius kraujo ir šlapimo tyrimus. Šlapimo analizė gali parodyti baltymų kiekio padidėjimą, o kraujo tyrimai atskleidžia hipoproteinemiją ir lipidų koncentracijos pokyčius. Be to, gali būti atliekama inkstų biopsija, siekiant tiksliai nustatyti glomerulų pažeidimo tipą ir mastą, taip pat atlikti vaizdinius tyrimus, tokius kaip ultragarsas, siekiant įvertinti inkstų struktūrą ir funkciją.

Gydymas

Gydymo galimybės apima tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Medicininis gydymas dažnai apima kortikosteroidus, imunosupresantus, diuretikus, siekiant sumažinti edemą, ir antihipertenzinius vaistus. Be to, svarbu stebėti mitybą, riboti druskos ir baltymų vartojimą, kad būtų sumažinta inkstų apkrova. Neseniai tyrimai rodo, kad nauji biologiniai vaistai gali būti perspektyvūs gydymo metodai, tačiau jų taikymas vis dar tiriamas. Reikalingas individualus požiūris į kiekvieną pacientą, atsižvelgiant į ligos sunkumą ir lydinčius simptomus.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas