Nejudrumo sindromas (parapleginis)

Anatomija

Nejudrumo sindromas, dar vadinamas parapleginiu sindromu, yra neurologinė būklė, kuri tiesiogiai paveikia nugaros smegenis ir jų ryšį su raumenimis. Ši liga dažniausiai atsiranda dėl nugaros smegenų pažeidimo, kuris gali būti sukeliamas traumos, ligų ar degeneracinių procesų. Paveiktos sistemos apima motorinę sistemą, kuri atsakinga už raumenų judesius, taip pat nervų sistemą, kuri perduoda signalus tarp smegenų ir kūno. Dėl šių pažeidimų gali pasireikšti raumenų silpnumas, paralyžius ir sutrikusi judėjimo kontrolė, ypač apatinių galūnių srityje.

Ligos aprašymas

Nejudrumo sindromas yra rimta būklė, kuri sukelia nuolatinį judėjimo sutrikimą. Ši liga gali paveikti asmens gebėjimą judėti, atlikti kasdienes užduotis ir bendrauti su aplinka. Paraplegija, kaip nejudrumo sindromo forma, apima apatinių galūnių paralyžių, kai viršutinės galūnės ir kūno dalys išlieka funkcionalios. Ši liga yra svarbi, nes ji turi didelį poveikį asmens gyvenimo kokybei, psichologinei sveikatai ir socialinei integracijai.

Ligos priežastis

Nejudrumo sindromas gali būti sukeltas įvairių priežasčių. Pagrindinės šios ligos priežastys apima:

• Traumos: nugaros smegenų sužalojimai, dažnai dėl avarijų, kritimų ar sporto sužalojimų.
• Ligų: tokios ligos kaip išsėtinė sklerozė, mielopatija ar stuburo išvarža gali sukelti nugaros smegenų pažeidimus.
• Degeneraciniai procesai: amžiaus pokyčiai, kurie gali paveikti nervų sistemą ir jos funkcijas.

Rizikos faktoriai

• Amžius: vyresni žmonės yra labiau linkę į degeneracinius sutrikimus, kurie gali sukelti nejudrumo sindromą.
• Traumų istorija: asmenys, kurie anksčiau patyrė nugaros smegenų traumas, turi didesnę riziką.
• Sporto veikla: tam tikri sportai, kurie apima aukštą riziką, gali padidinti traumų tikimybę.
• Genetiniai veiksniai: kai kurie žmonės gali būti genetiškai linkę į nervų sistemos sutrikimus.

Simptomai

• Pagrindiniai simptomai apima apatinių galūnių silpnumą arba paralyžių, kuris gali pasireikšti skirtingais laipsniais, pradedant nuo lengvo raumenų silpnumo iki visiško judėjimo praradimo.
• Pacientai gali jausti skausmą ar diskomfortą, ypač jei pažeidžiamos nervų struktūros.
• Taip pat gali pasireikšti sutrikimai, susiję su šlapinimu, žarnyno funkcijomis ir seksualine sveikata.

Diagnostika

Nejudrumo sindromas diagnozuojamas naudojant įvairius tyrimus ir procedūras. Pirmiausia atliekamas išsamus klinikinis tyrimas, įvertinant paciento simptomus ir medicinos istoriją. Papildomi tyrimai, tokie kaip magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ar kompiuterinė tomografija (KT), gali būti naudojami nugaros smegenų pažeidimams vizualizuoti. Elektromiografija (EMG) ir nervų laidumo tyrimai gali padėti įvertinti nervų funkciją ir raumenų aktyvumą.

Gydymas

Nejudrumo sindromo gydymas gali būti sudėtingas ir reikalauti multidisciplininio požiūrio. Gydymo galimybės apima:

• Fizinė terapija: skirta pagerinti judėjimo funkcijas ir raumenų stiprumą.
• Vaistai: skausmui malšinti, raumenų spazmams mažinti ir kitoms susijusioms problemoms spręsti.
• Psichologinė parama: terapija, skirta padėti pacientams prisitaikyti prie gyvenimo su nejudrumu.
• Chirurgija: kai kuriais atvejais gali prireikti operacijos, siekiant ištaisyti stuburo ar nugaros smegenų pažeidimus.

Naujausios terapijos galimybės, tokios kaip neuroprotezai ir eksoskeletonai, taip pat plečia gydymo spektrą ir suteikia vilties pacientams atgauti dalinį judėjimą.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas