Rezidualinė šizofrenija

Anatomija

Rezidualinė šizofrenija yra psichinė liga, turinti įtakos žmogaus centrinės nervų sistemos veikimui. Ši liga dažnai susijusi su pokyčiais smegenų struktūroje, ypač su sumažėjusia pilkosios medžiagos apimtimi ir pokyčiais neurotransmiterių sistemose, ypač dopamino ir serotonino. Smegenų sritys, tokios kaip priekiniai skilteliai, amygdala ir hipokampas, gali būti paveiktos, kas lemia emocijų reguliavimo, pažinimo funkcijų ir socialinio elgesio sutrikimus. Taip pat gali būti pastebėti struktūriniai pokyčiai, susiję su neuroplastiškumu, kas gali turėti įtakos asmens gebėjimui prisitaikyti prie aplinkos.

Ligos aprašymas

Rezidualinė šizofrenija apibūdinama kaip ligos forma, kuri pasireiškia po ūmių šizofrenijos epizodų. Jos požymiai gali būti mažiau ryškūs, tačiau ligos poveikis asmens gyvenimui išlieka. Ši liga yra svarbi ne tik dėl savo įtakos asmens psichinei sveikatai, bet ir dėl jos poveikio socialiniam gyvenimui, šeimos santykiams ir bendruomenės integracijai. Rezidualinė šizofrenija gali sukelti ilgalaikius funkcionavimo sutrikimus, todėl svarbu ją laiku atpažinti ir gydyti.

Ligos priežastis

Pagrindinės rezidualinės šizofrenijos priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad jos vystymuisi įtakos turi genetiniai, biologiniai ir aplinkos veiksniai. Genetinis polinkis gali padidinti riziką, ypač jei šeimoje yra šizofrenijos atvejų. Biologiniai veiksniai, tokie kaip smegenų chemijos pokyčiai ir struktūriniai smegenų sutrikimai, taip pat gali prisidėti. Aplinkos veiksniai, tokie kaip stresas, traumos ar socialinė izoliacija, gali sukelti ar pabloginti simptomus, sukeliančius ligos paūmėjimus.

Rizikos faktoriai

• Genetinė predispozicija – šeimos istorija šizofrenijos atvejų, kuri gali padidinti ligos išsivystymo riziką.
• Aplinkos veiksniai – sunki vaikystės trauma, socialinė izoliacija, ankstyvas psichikos sutrikimų pasireiškimas.
• Biologiniai veiksniai – smegenų struktūros pokyčiai ir neurotransmiterių disbalansas, ypač dopamino ir serotonino.

Simptomai

• Simptomai gali apimti socialinį atsitraukimą, emocijų atbukimą, sunkumus bendraujant su kitais, taip pat gali pasitaikyti kognityviniai sutrikimai, tokie kaip atminties praradimas ir sunkumai sprendžiant problemas. Kai kurie pacientai gali patirti neigiamus simptomus, tokius kaip apatiškumas ir energijos trūkumas, o kiti gali rodyti švelnius pozityvius simptomus, tokius kaip haliucinacijos ar kliedesiai, kurie yra retesni nei ūmių epizodų metu.

Diagnostika

Rezidualinės šizofrenijos diagnozė dažniausiai remiasi klinikiniu vertinimu, kurio metu psichiatras atsižvelgia į paciento simptomus, medicinos istoriją ir funkcinius sutrikimus. Gali būti atliekami psichologiniai testai, skirti įvertinti pažinimo funkcijas, taip pat gali būti naudojami laboratoriniai tyrimai, kad būtų pašalintos kitos galimos sveikatos problemos. Svarbu, kad diagnozė būtų tiksliai nustatyta, kad būtų galima tinkamai parinkti gydymą.

Gydymas

Rezidualinės šizofrenijos gydymas apima tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Pagrindiniai vaistai, naudojami gydymui, yra antipsichoziniai vaistai, kurie gali padėti kontroliuoti simptomus. Be to, psichoterapija, tokia kaip kognityvinė-elgesio terapija, gali būti naudinga, kad pacientai išmoktų valdyti savo simptomus ir pagerintų socialinį funkcionavimą. Naujausios terapijos galimybės apima psichosocialinius intervencijas, grupinę terapiją ir šeimos konsultacijas, kurios gali padėti pacientams ir jų artimiesiems geriau suprasti ligą ir ją valdyti.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas