Anatomija

Vėjaraupiai, dar žinomi kaip varicella, yra virusinė liga, kurią sukelia varicella-zoster virusas. Šis virusas paveikia odą ir gleivines, sukelia bėrimus, niežėjimą ir kitus simptomus. Vėjaraupiai yra ypač svarbūs imuninei sistemai, nes jie gali sukelti ilgalaikį imunitetą. Pagrindinės paveiktos anatomijos dalys yra oda, nervų sistema ir kvėpavimo takai, nes virusas gali prasiskverbti per kvėpavimo takų gleivinę ir plisti organizme per limfinę sistemą.

Ligos aprašymas

Vėjaraupiai yra užkrečiama virusinė liga, kuri dažniausiai pasireiškia vaikystėje. Liga pasižymi charakteringu bėrimu, kuris prasideda kaip raudonos dėmės, virstančios pūslelėmis, o vėliau – šašais. Vėjaraupiai dažniausiai yra lengva liga, tačiau ji gali sukelti komplikacijų, ypač suaugusiems, naujagimiams ir imunodeficitiniams pacientams. Ši liga yra svarbi, nes ji gali sukelti ilgalaikį imunitetą ir užkirsti kelią herpes zoster (pūslelinė) atsiradimui vėliau gyvenime.

Ligos priežastis

Vėjaraupius sukelia varicella-zoster virusas, kuris priklauso herpes virusų šeimai. Šis virusas plinta oro lašeliais, kai užkrėstas asmuo kosėja ar čiaudi. Be to, virusas gali plisti tiesiogiai kontaktuojant su bėrimais. Pagrindinės ligos priežastys apima viruso infekciją ir imuninės sistemos atsaką į šią infekciją. Rizikos veiksniai apima amžių, bendrą sveikatos būklę ir imunodeficito būsenas.

Rizikos faktoriai

• Amžius: Vaikai iki 12 metų yra labiau linkę susirgti vėjaraupiais, tačiau suaugusieji, kurie nesusirgo vaikystėje, taip pat gali būti rizikos grupėje.
• Imunodeficitas: Asmenys, turintys silpną imuninę sistemą dėl ligų ar medikamentų, yra labiau linkę į sunkią ligos eigą.
• Kontaktas su užkrėstu asmeniu: Tiesioginis kontaktas su vėjaraupiais sergančiu asmeniu ar su jo bėrimais padidina riziką užsikrėsti.

Simptomai

• Pagrindiniai vėjaraupių simptomai apima niežtinčius raudonus bėrimus, kurie virsta pūslelėmis. Liga taip pat gali sukelti karščiavimą, nuovargį, galvos skausmą ir raumenų skausmus. Bėrimai paprastai atsiranda ant veido, galvos ir kūno, o vėliau gali plisti į kitas kūno dalis. Simptomai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių, priklausomai nuo individualaus imuniteto ir viruso kiekio.

Diagnostika

Vėjaraupių diagnozė dažniausiai yra klinikinė ir remiasi ligos istorija bei fiziniu patikrinimu. Gydytojas gali atpažinti ligą pagal charakteringus bėrimus ir kitus simptomus. Kartais gali būti atlikti laboratoriniai tyrimai, tokie kaip kraujo tyrimai ar bėrimo mėginiai, kad būtų patvirtinta viruso buvimas, ypač jei yra abejonių dėl diagnozės.

Gydymas

Vėjaraupių gydymas daugiausia yra simptominis. Lengvi atvejai dažnai gydomi namuose, naudojant antihistamininius preparatus niežėjimui mažinti, o karščiavimą galima kontroliuoti naudojant paracetamolį. Sunkesniais atvejais gali būti skiriami antivirusiniai vaistai, tokie kaip acikloviras, ypač imunodeficitiniams pacientams. Prevenciniai metodai, tokie kaip vakcina, yra efektyviausias būdas užkirsti kelią ligai ir jos plitimui. Vakcina gali sumažinti ligos sunkumą ir komplikacijų riziką.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas

Ligos aprašymas

Ūmi virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, odos ir gleivinių bėrimu, lengva intoksikacija, gerybine eiga.

Sukėlėjas

Ligos sukėlėjas yra Varicella zoster virusas, sukeliantis dvi skirtingas ligas – vėjaraupius ir juostinę pūslelinę. Juostinė pūslelinė dažnai būna vidinės kilmės, kaip tolimas vėjaraupių atkrytis, aktyvavusis virusui po persirgtų vėjaraupių.

Paplitimas

Vėjaraupiai paplitę visame pasaulyje. Jais perserga praktiškai beveik visi žmonės (apie 90%). Pusė jų sudaro 5-9 metų vaikai. Vienintelis infekcijos šaltinis – vėjaraupiais sergantis žmogus. Susergama po 10-21 dienos nuo kontakto su infekcijos šaltiniu momento. Užkrečiamasis periodas trunka 5 dienas iki bėrimų atsiradimo ir tiek pat dienų po jų atsiradimo. Užsikrečiama oro lašeliniu būdu, per seiles ar rečiau sąlyčio būdu. Virusų į organizmą patenka per viršutinius kvėpavimo takus arba akių gleivinę. Rečiau vaikai užsikrečia nuo juostine pūsleline sergančių suaugusiųjų, dar rečiau virusas perduodamas per placentą.Sergamumas vėjaraupiais padidėja šaltuoju metų laiku. Persirgus įgyjamas patvarus imunitetas.

Simptomai

Vaikams dažnai pirmasis vėjaraupių infekcijos požymis yra bėrimas. Gali nebūti jokių negalavimo požymių. Suaugusiems liga dažnai yra sunkesnė, simptomų pasireiškia iki bėrimo. Tai karščiavimas, bendras negalavimas, galvos skausmas ir retkarčiais praeinantis dėmelių pavidalo bėrimas. Tikrasis bėrimas pasireiškia taip: atsiranda raudonos nedidelės pakilusios dėmelės, vėliau nedidelės pūslelės. Naujų dėmelių grupių atsiranda nereguliariais intervalais per keletą dienų. Bėrimo elementai keičiasi: raudona dėmelė – pūslelė – pustulė – šašas. Šašai galiausiai nusilupa ir lieka švari oda. Retai gali susidaryti nedidelių randelių.  Vėjaraupių raiškos metu ant kūno galima matyti įvairių bėrimo elementų. Būdinga tai, kad beria kūno vidurinę dalį, liemens, veido, galvos odos ir rankų sritis. Kai ligos eiga sunki, dėmelės padengia visą kūną, tačiau tankiausiai būna išberta vidinė kūno dalis. Pūslelių taip pat atsiranda gleivinėje – burnos, gerklės, nosies ir akių junginėje, dėl to gali atsirasti tokių simptomų kaip gerklės skausmas, kosulys, ašarojimas, kurie išnyksta pažeidimams užgijus. Kartais vėjaraupiai komplikuojasi sunkiomis pneomonijomis, encefalitais, sepsiu, odos pažeidimais. Ypač pavojinga ši infekcija nėščiosioms, nes naujagimiams gali išsivystyti neįgalumą sukeliantis įgimtas vėjaraupių sindromas.

Diagnostika

Remiamasi klinikiniais simptomais, tipišku bėrimu, duomenimis apie ankstesnį kontaktą su sirgusiuoju vėjaraupiais ar juostine pūsleline. Vidinei gimdos infekcijai pagrįsti ieškomos viruso dalelės vaisiaus vandenyse ar amnionio ląstelėse. Naujagimiui vėjaraupiai diagnozuojami radus IgM klasės antikūnų (imuniteto apsauginių veiksnių).

Gydymas

Ūmiu ligos periodu ligoniai turi laikytis lovos režimo, higienos taisyklių: švari patalynė, švarūs apatiniai, trumpi nagai. Ligonį reikia maudyti, geriau po dušu, nes nuprausta oda mažiau niežti. Pūsleles, kad nepatektų antrinė bakterinė infekcija, galima patepti vandeniniais antispetikų tirpalais. Nerekomenduojama bėrimo elementų tepti jokiais dažais kaip briliantinė žaluma ar alkoholiniais antispetikais. Komplikuoti vėjaraupių atvejai gydomi antivirusiniais vaistais – acikloviru ir valacikloviru. Naujagimiams ir silpnu imunitetu asmenims į raumenis leidžiamas Varicella zoster viruso imunoglobulinas.  Esant bakterinių komplikacijų skiriami antibiotikai. Temperatūra mažinama ibuprofenu. Niežėjimui mažinti vartojami sedaciniai, antihistamininiai vaistai.

Profilaktika

Vėjaraupiai yra privalomai registruojama infekcija, dėl visų infekcijos atvejų ar įtarimų turi būti informuota teritorinė visuomenės sveikatos institucija. Sergantieji užkrečiamuoju laikotarpiu  izoliuojami namuose. Vėjaraupių profilaktikai vartojama gyvoji susilpninta vakcina, Varicella zoster viruso imunoglobulinas ar antivirusiniai vaistai.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas