Ciklosporinas

Laboratorinis tyrimas
Susijusios ligos

Norma (priklauso nuo firmos-gamintojos rekomendacijų)
Indukcija
persodinus inkstus 150–250µg/l
persodinus kepenis 150–300µg/l
persodinus širdį 250–300µg/l
Palaikomoji dozė    
persodinus inkstus 100–200µg/l
persodinus kepenis 100–250µg/l
persodinus širdį 150–300µg/l
Toksinė koncentracija daugiau nei 400µg/l /l

Sinonimai: Sandimmun®.
Kraujas EDTA
Dangtelis violetinis

Ciklosporinas – vienas geriausių imunosupresantų, kuriuos reikia nuolat vartoti po organų persodinimo. Ciklosporino tyrimui kraujas turi būti imamas praėjus 12–18 valandų po peroralinio vaisto pavartojimo (palaikomoji fazė), 12 valandų po intraveninio pavartojimo arba iš karto prieš eilinę dozę.

Ciklosporino farmakokinetika pasižymi didele įvairove. Preparato koncentracija kraujyje priklauso nuo individo organizmo ypatumų, metabolizmo aktyvumo, kepenų, inkstų funkcijos. Vartojant per os, vidutiniškai 28% vaisto patenka į kraują (variacija nuo 3% iki 98%). Praėjus 1– 8 valandoms po vienkartinės per os vaisto dozės, kraujyje būna pasiekiamas koncentracijos maksimumas. Gydymo indukcinės fazės metu būtina pasiekti tam tikrą koncentraciją kraujyje ir palaikyti ją per pirmuosius tris mėnesius po organo persodinimo. Vėliau vaisto koncentracija mažinama iki palaikomosios dozės ir ciklosporino kiekis kraujyje turi atitikti palaikomojo periodo koncentracijos reikalavimus (jeigu kepenų ir inkstų funkcija normali). Labiausiai ciklosporino koncentracija kraujyje svyruoja persodinus kepenis.

Ciklosporinas – pagrindinis medikamentas, vartojamas organų persodinimo operacijose. Jis efektyviai sumažina imunines atmetimo reakcijas ir pailgina persodinto organo funkcionavimo laiką. Transplantologijos rezultatai iki ciklosporino atradimo ir po jo iš esmės labai skiriasi. Dabar valstybėse, kuriose ištobulinta transplantologija, apie 90% inkstų funkcionuoja ilgiau nei vienerius metus po persodinimo operacijos. Po širdies persodinimo 80% ligonių gyvena vienerius metus. Šiuolaikinė transplantologija neįsivaizduojama be nuolatinio šio medikamento vartojimo. Pernelyg didelė ciklosporino koncentracija kraujyje pavojinga, nes gali kilti infekcinės komplikacijos ir gali būti pažeisti parenchiminiai organai. Pernelyg mažas šio vaisto kiekis kraujyje irgi pavojingas, nes imuninė reakcija gali atmesti transplantuotą organą. Taip įvyksta, kai pernelyg mažos vaisto dozės neįstengia pakankamai susilpninti imuninės sistemos. Keletas panašių į ciklosporiną preparatų pastaruoju metu tiriami klinikoje. Jų terapinio monitoringo komercinės priemonės taip pat pradedamos taikyti: FK 506, Prograft®, Tacrolimus®, Sirolimus, Rapamune®, Rapamicin®.

Transplantacijai gali būti rekomenduojamos įvairios schemos: ciklosporinas; ciklosporinas kartu su prednizolonu; ciklosporinas, prednizolonas ir azatioprinas. Medikamentai, didinantys ciklosporino toksiškumą: aminoglikozidiniai antibiotikai, cefalosporinai, trimetoprimas, amfotericinas B, acikloviras, ketokonazolas, furozemidas. Preparatai, didinantys ciklosporino koncentraciją serume: metilprednizolonas, cimetidinas, eritromicinas. Vaistai, mažinantys ciklosporino koncentraciją serume: fenobarbitalis, fenitoinas, rifampicinas, trimetoprimas.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis

Žymos
ciklosporinas
kraujas
transplantologija
trimetoprimas

Rašyti komentarą