Leukocitozė (mononuklearai, „virusiniai limfocitai“)

Sergant infekcine mononukleoze į kraują patenka ląstelės, kurios morfologiškai panašios tiek į monocitus, tiek į limfocitus. Šių ląstelių atsiradimą gali rodyti atipinėse leukocitų grafiko vietose susiformuojantys pikai arba ląstelių telkiniai (penkių dalių analizatoriuje). Limfomonocitus („virusinius limfocitus“) patikimai diagnozuoti galima tik mikroskopiniu būdu. Plačiacitoplazminiai, bazofiline citoplazma, vakuolizuoti limfocitai išskiriami į atskirą klasę – „virocitus“, „virusinius limfocitus“, „aktyvuotus limfocitus“. Priimta manyti, kad mononuklearai – tai tik paskutinė limfocitų sudirginimo fazė. Šis sudirginimas įvyksta, kai organizmas kontaktuoja su virusine infekcija. Ne tik mononukleozė, tačiau ir bet kuri kita virusinė infekcija gali sukelti „virusinių limfocitų“ ar mononuklearų atsiradimą periferiniame kraujyje. Bet koks analizatoriaus grafinės analizės katalogas arba morfologinis atlasas pateikia „variant lymphocytes“, „virocytes“ formų, kurios iš principo tapačios „mononuklerų“ formai, tik turi kiek mažiau sudirginimo požymių. Šios ląstelės kraujyje būna trumpą laiką, ir jų radimą patogu pritaikyti siekiant diferencijuoti bakterinę ir virusinę infekciją. Dažniausiai jos rodo esant virusinį procesą. Penkių dalių leukograma turi akivaizdžių pranašumų, norint įvertinti „virocitų“ ar „mononuklearų“ patologiją. Plazminės ląstelės taip pat patenka į „variant lymphocytes“ zoną. Vienareikšmių trijų dalių leukogramos pokyčių mononukleozės metu nėra. Dažniausia tai – praplatėjęs limfocitinis pikas. Penkių dalių leukograma pateikia keletą vietų, kur gali būti „virocitai“ (žr. „Automatinis hematologinis analizatorius“).

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis