Mikroskopinis leukogramos tikslumas

Rodikliai
Limfocitai
Monocitai
Eozinofilai
Bazofilai
Neutrofilai
Mielocitai
Promielocitai
Metamielocitai
Atipiniai mononuklearai
Blastai

Paprastai žinoma, kad laboratorijoje skaičiuojant kraujo tepinėlį yra nustatytos tam tikros leistinos paklaidos. Deja, pati dažniausia klaida būna padaroma tada, kai kraujo tyrimo rezultatai bandomi interpretuoti suabsoliutinant leukogramos duomenis. Todėl iš laboratorijos personalo kartais reikalaujama to, ko neįmanoma pasiekti dėl specifinių mikroskopinio leukogramos skaičiavimo ypatumų. Įvertinkime leukogramos pavyzdį:

Akivaizdu, kad yra santykinė eozinofilija. Kaip reaguotų gydytojas, jeigu to paties ligonio kraujas, paimtas tuo pat metu arba iš tos pačios porcijos (to paties mėgintuvėlio), būtų tiriamas kitoje laboratorijoje, ir jeigu eozinofilų būtų rasta tris kartus mažiau, t.y. 5%? Galima numanyti, jog vienoje iš laboratorijų padaryta klaida. Iš tikrųjų abu atsakymai yra vienodai tikslūs. Kad tuo įsitikintume, galime pažiūrėti į leidžiamų leukogramos nukrypimų lentelę. Pirmame stulpelyje pasirenkamas ląstelės procentas, tarkim, 8%. Tada antrame stulpelyje „leidžiamos ribos“ surandama, kad esant „tikrai 8%“ ląstelių, leidžiama suskaičiuoti nuo 3,5% iki 15,2%! Taigi mūsų atveju tiek 5%, tiek ir 15% eozinofilų yra korektiški atsakymai, jeigu šiam ligoniui, tarkim, „iš tikrųjų buvo 8% eozinofilų“.

Statistiniai leukogramos ypatumai:

Jeigu skaičiuojama daugiau ląstelių, galima pasiekti didesnį tikslumą. Didesnio kaip 100 ląstelių skaičiavimo laboratorijoje paprastai neatliekama praktiniais sumetimais. Jau ir 100 ląstelių skaičiavimas yra varginantis ir sudėtingas darbas, nes būna sunkiai identifikuojamų elementų, nusidažymo problemų, leukopenijos atvejų. Svarbiausia čia tai, kad didesnio skaičiaus kraujo ląstelių skaičiavimas be darbo krūvio didina ir išlaidas – dar 100 ląstelių privalu skaičiuoti kitame stikliuke, o tai irgi susiję su papildomomis išlaidomis, darbo laiku ir t.t.
Kodėl ši paklaida atsiranda? Tai tik matematinė paklaida, susijusi su tuo, kad, tarkim, eozinofilai gali nevienodai pasiskirstyti stikliuko paviršiuje. Tikrovėje identifikuojant ląsteles gali papildomai prisidėti tokie faktoriai, kaip mokėjimas atpažinti ląstelę (laboratorijos gydytojo profesionalumas), nusidažymo ypatumai, skaičiuota mažiau nei 100 ląstelių (leukopenija). Pagaliau ši lentelė (šios paklaidų normos) sudaryta remiantis tik 95% pasikliauties intervalų tikimybe.

Jeigu tą patį tepinėlį perskaičiuos kitas laboratorijos gydytojas, labai didelė tikimybė, kad jo eozinofilų procentas bus daug panašesnis į prieš tai suskaičiuotą. Kodėl taip yra? Todėl, kad abu laborantai skaičiavo tą patį tepinėlį (stikliuką), ir nemažai identifikuotų ląstelių buvo tos pačios. Lentelė su 95% pasikliauties intervalų reikštų, kad laboratorijos gydytojai turėjo skaičiuoti keletą skirtingų stikliukų, ir esant eozinofilų skaičiui 8%, jų rezultatas patektų į šį intervalą (3,5%–15,2%). Be to, tik 95 tyrimai iš 100 atliktų patektų į šį intervalą. Žmogaus organizme yra milijonai eozinofilų ir tie 5 eozinofilai, patekę į tą kraujo porciją, ant šio konkretaus stikliuko, į laboranto suskaičiuotų ląstelių „porciją“, visai nebūtinai  turi tiksliai atspindėti patologinį procesą organizme.
Daryti klinikinę išvadą (ligonio būklė gerėja, blogėja) pagal kraujo tyrimo rezultatus, neatsižvelgiant į leidžiamus statistinius parametro svyravimus, yra nekorektiška. Kiekvienu konkrečiu atveju klinicistas turi žinoti, kokia vieno ar kito matavimo paklaida. Tarkim, šiuo atveju, jeigu sekama alerginė būklė, mažesnę paklaidą turi IgE nustatymas. Be to, būtinas kompleksinis visų laboratorinių ir klinikinių duomenų įvertinimas.
Ar hematologinis analizatorius skaičiuoja tiksliau? Iš tikrųjų hematologinis analizatorius ištiria 10000 ląstelių arba daugiau. Todėl kiekybinis pokytis analizatoriumi kartais gali būti įvertintas tiksliau. Tačiau joks, net pats geriausias hematologinis analizatorius, negali tiksliai atpažinti kokybinio kraujo ląstelės pokyčio. Tik patyręs laboratorijos gydytojas gali įvertinti ir aprašyti tai, ką neįprasto jis mato kraujyje: blastai, atipiniai mononuklearai, normocitai, plazminės ląstelės, Jolly kūnai, hipersegmentacija ir t.t. Daugelis šių požymių, randamų vos keliose ląstelėse, paprastai turi lemiamos reikšmės nustatant diagnozę.
Hematologinio analizatoriaus diagramos turėtų padėti tiek gydančiam gydytojui, tiek laboratorijos gydytojui atidžiau išnagrinėti neįprastą, neaiškų kraują. Automatinė analizė ir diagramos – tai tarsi pavyzdžio atrinkimo faktorius. Laboratorijos personalas neturėtų būti verčiamas skaičiuoti mikroskopu, kai to daryti nebūtina. Kita vertus, privalu, kad patyręs morfologas visada peržiūrėtų mikroskopu net ir normalų kraują, ypač jeigu jis konkrečiam ligoniui tiriamas pirmą kartą.

Automato diagrama negali pakeisti morfologinio tyrimo.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis