Ūminė ŽIV infekcija

Ligos aprašymas

Tai lėtinė retrovirusinė infekcinė liga, pasireiškianti įvairia klinikine simptomatika, pažeidžianti žmogaus imuninę sistemą.

Sukėlėjas

Sukėlėjas – žmogaus imunodeficito virusas. Žinomi du šio viruso tipai: ŽIV-1 paplitęs daugumoje pasaulio regionų ir ŽIV-2 paplitęs kai kuriose Afrikos šalyse. Virusui būdingas labai didelis kintamumas, kuris 30-100 kartų didesnis negu gripo viruso. Sukėlėjas jautrus temperatūrai – 100⁰ C žūsta iš karto, o kambario temperatūroje išgyvena 11 dienų. Taip pat virusas jautrus įprastinėms dezinfekcijos priemonėms, bet atsparus ultravioletiniams ir gama spinduliams.

Paplitimas

Didžiausias sergamumas ŽIV yra ekonomiškai silpnose šalyse. Infekcijos šaltinis – užsikrėtęs ŽIV arba sergantis AIDS asmuo. Virusų randama žmogaus kraujyje, spermoje, makšties sekrete, motinos piene, seilėse ir šlapime. Kadangi seilėse ir šlapime jų nedaug, tai per šias išskyras praktiškai neužsikrečiama. Žinomi trys pagrindiniai užsikrėtimo būdai: per lytinius santykius, per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusiojo ŽIV krauju ir moteris gali perduoti infekciją savo vaisiui. ŽIV užsikrėtusioms motinoms draudžiama maitinti kūdikį. Greitam užkrato plitimui įtakos turi intraveninių narkotikų vartojimas.

Simptomai

ŽIV infekcija – labai sudėtinga liga, pasireiškianti įvairiais sindromais ir simptomais, sukeltais daugelio priežasčių. Tik po 2-6 savaičių ji išryškėja limfinių mazgų padidėjimu, išliekančiu  ilgiau nei 3 mėnesius. Kartu gali būti karščiavimas, gerklės, raumenų, sąnarių skausmas, odos bėrimai. Vėliau atsiranda su AIDS susijęs ligų kompleksas: be priežasties ar pasikartojantis karščiavimas, be priežasties krentantis svoris, silpnumas, negalavimas, stiprus prakaitavimas naktį, viduriavimas be priežasties, nespecifinės odos ir gleivinių ligos. Ligai progresuojant išsivysto didelis imuninės sistemos nepakankamumas, prasideda įvairios kilmės infekcijos ar piktybiniai navikai.

Diagnostika

Svarbiausia yra virusologinė diagnostika. Todėl įtariant ŽIV infekciją nustatomas ŽIV ribonukleorūgščių kopijų skaičius, p24 antigenas ir antikūnai nuo ŽIV. Laboratoriniai tyrimai teigiami tik praėjus dviems savaitėms nuo karščiavimo pradžios.

Gydymas

Specifinių virusą veikiančių preparatų grupių yra šešios. Viena jų – nukleozidiniai arba nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai ir jų atstovas – zidovudinas. Nenukleozidinių atvirkštinės transkriptzės inhibitoriams priklauso efavirenzas, nevirapinas, entravirinas.  ŽIV taip pat gydoma proteazių, susijungimo (enfuvirtidas) ir integrazės inhibitoriais (raltegraviras), koreceptorių antagonistais. Parinkus optimalų vaistų derinį stengiamasi maksimaliai sumažinti viruso kopijų skaičių iki nenustatomo lygio kuo ilgesniam laikui. Vaistai sukelia rimtų nepageidaujamų reiškinių: sutrikęs riebalų pasiskirstymas kūne, atsparumas insulinui ir diabetas, kardiovaskulinės sistemos pakenkimas, inkstų funkcijos sutrikimas. Skiriami antibiotikai gretutinėms infekcijoms išvengti, analgetikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kartais kortikosteroidai. Antiretrovirusinis gydymas turi labai griežtą vartojimo grafiką ir būtinas visą gyvenimą.

Profilaktika

Profilaktikos esmė – užkirsti kelią infekcijos plitimui. To siekiama įvairioms gyventojų grupėms tiekiant informaciją apie ŽIV plitimo būdus ir apsaugos priemones, keičiant požiūrį į užsikrėtusius ir jau sergančius asmenis, seksualines mažumas, narkomanus, ugdant higienos įpročius, skatinant lytinį švietimą ir atjautą, mažinant diskriminaciją. Lietuvoje taikomas užsikrėtusiojo ar įtariamojo užsikrėtus prevencinis gydymas. Pirmoji pagalba – žaizdos ar pažeistos odos plovimas muilu ir vandeniu, gleivinių skalavimas tekančiu vandeniu. 

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas