Dilgėlinės gydymo aktualijos

Dažniausiai dilgėlinis bėrimas labai išgąsdina tiek pacientą, tiek gydytoją. Paprastai galimos dilgėlinės priežastys būna „nurašomos“ alergijai ir pamirštama, kad dilgėlinę gali sukelti ir kiti veiksniai, o kartais ji būna tik panaši į kitų ligų sukeltus bėrimus. Apie svarbiausias dilgėlinės formas, kurias galima identifikuoti ir atskirti tikslingai renkant anamnezę, jos simptomus ir gydymo principus kalbamės su Vilniaus rajono centrinės poliklinikos gydytoju dermatologu Jurijumi Šablovu.

Kaip dažnai Jūsų darbe, kasdienėje ambulatorinėje praktikoje, pasitaiko pacientų, sergančių dilgėline?

Iš visų pas mane į priėmimą ateinančių pacientų apie 20 proc. serga dilgėline, iš jų apie 70 proc. sudaro moterys. Dauguma šių ligonių jauni ar vidutinio amžiaus, iki 40 metų.

Kokios dilgėlinės priežastys? Gal pastebėjote, kas dažniausiai sukelia dilgėlinę jūsų pacientams?

Dilgėlinę gali sukelti daug veiksnių ir priežasčių, kaip antai: įvairūs alergenai – vaistų, maisto, inhaliaciniai, kontaktiniai. Taip pat dilgėlinės priežastimi gali būti įvairūs fiziniai veiksniai. Pagal priežastis dilgėlinė skiriama į: idiopatinę (kai priežastis nėra aiški), sukeltą fizinių veiksnių: dermografinę, spaudimo, vibracinę; šalčio, karščio, cholinerginę; saulės; adrenerginę; fizinio krūvio; akvageninę. Dilgėlinė gali būti ūminė arba lėtinė. Ūmine vadinama dilgėlinė, kurios simptomai (odos bėrimai ir kt.) trunka mažiau nei 6 savaites. Įprastiniais atvejais simptomai praeina greičiau nei per 24 valandas. Lėtine vadinama dilgėlinė, jei bėrimų atsiranda reguliariai (dažniausiai kasdien) ir jie trunka ne mažiau kaip 6 savaites. Vieno bėrimo epizodo trukmė nuo 4 iki 36 val. Lėtinė dilgėlinė dažnai būna antrinė, atsirandanti dėl kitos, pagrindinės, ligos, kaip antai sisteminės, autoimuninės patologijos, piktybinių navikų ar kt.

Kuo dažniausiai skundžiasi dilgėline sergantys pacientai? Kaip gydytojui atpažinti šią ligą?

Būdingiausias dilgėlinės požymis – odos bėrimai rausvomis ar raudonomis niežtinčiomis edemiškomis pūkšlėmis, kurių centras blyškus arba balkšvas. Bėrimo elementų dydis svyruoja nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų. Bėrimai gali susilieti, sudarydami plokšteles. Dilgėlinės bėrimų gali atsirasti įvairiose kūno vietose: odoje – plaukuotoje galvos dalyje (skalpe), ant delnų, padų ir kt. Dilgėlinės bėrimai labai niežtintys, niežėjimas intensyviausias vakarais ir naktį. Kartais ligonis pojūčius apibūdina kaip dilgčiojimą ar deginimą. Dilgėlinės sukeltą niežėjimą geriau malšina ne kasymas, o trynimas, todėl sergančiųjų dilgėline odoje praktiškai nebūna ekskoriacijų, nudraskymų: matomas odos paraudimas, sukeltas trynimo.

Nuo kokių ligų reikėtų skirti dilgėlinę? Ar sunki diferencinė diagnostika ambulatorinėje, šeimos gydytojo, praktikoje?

Dilgėlinę pirmiausia reikėtų skirti nuo infekcinių ligų, apsinuodijimo, kontaktinio dermatito. Dažniausiai tai nėra sudėtinga įvertinus anamnezę ir ligai būdingus simptomus, jų eigą.

Kaip gydoma dilgėlinė?

Dilgėlinė gydoma kompleksiškai: nemedikamentinėmis priemonėmis (ligą sukeliančių veiksnių vengimas) ir farmakoterapija. Pacientai turi žinoti, kad dilgėlinės eigą sunkina kai kurie veiksniai: perkaitimas, stresas, alkoholis. Kartais, esant labai intensyviam niežuliui, skiriama vietiškai veikiančių niežėjimą slopinančių vaistų: 1–2 proc. vandeninio mentolio kremo, kalamino losjono ar kt. Histamino H1 receptorių blokatoriai yra svarbiausi vaistai gydant su dilgėline susijusius simptomus. Trumpi sisteminių gliukokortikoidų kursai gali būti rekomenduojami sergantiesiems sunkia dilgėline, kai reikalinga greita ir visiška simptomų kontrolė. Gliukokortikoidų rekomenduojama skirti tik tada, kai gydymas didžiausiomis H1 antihistamininių vaistų dozėmis yra neveiksmingas. H1 receptorių blokatoriai yra pagrindinis dilgėlinės gydymas, veiksmingi daugumai sergančiųjų šia liga. Patofiziologiniu požiūriu antihistamininiai vaistai yra inversiniai H1 receptorių blokatoriai. Naujieji, antrosios kartos, H1 antihistamininiai vaistai pasižymi dar ir uždegimą slopinančiu veikimu. Klinikiniai tyrimai įrodė, kad antihistamininiai vaistai labai efektyviai gydo dilgėlinės sukeltus odos pažeidimus ir slopina niežėjimą, tačiau dilgėlinės simptomai visiškai išnyksta apie 40 proc. ligonių. Pastaraisiais metais vaistų rinkoje atsirado naujų, labai veiksmingų ir saugesnių H1 receptorių blokatorių, vienas tokių yra bilastinas. Tai vienas naujesnių H1 antihistamininių vaistų, beveik neturintis sedacinio poveikio. Kaip rodo klinikiniai tyrimai, bilastinu labai veiksmingai gydytas alerginis rinokonjunktyvitas (sezoninis ir nuolatinis) ir dilgėlinė, o nepageidaujamų poveikių dažnis nesiskyrė nuo placebu gydytų pacientų. Bilastinas pasižymi ypač dideliu selektyvumu periferiniams H1 receptoriams, todėl yra puikiai toleruojamas. Išgertas vaistas greitai absorbuojamas iš virškinimo trakto. Bilastinas nemetabolizuojamas CYP450 fermentų, todėl jo sąveikos su kitais vaistais tikimybė minimali. Ne tik įprastinės terapinės (20 mg/d.), bet ir didesnės bilastino dozės nesukelia sedacijos ar kitų centrinės nervų sistemos slopinimo požymių, nestiprina slopinančio alkoholio poveikio centrinei nervų sistemai. Vaistas nesukelia kardiodepresinių reakcijų, aritmijų, todėl galima jį skirti ir gretutinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems pacientams. Mano patirtimi, pacientai, vartoję bilastino, nejautė šalutinio poveikio, buvo darbingi, gydymas pagerino jų gyvenimo kokybę.

Kalbėjosi gyd. J. Kastys