Celiakija

Tai – genetinė autoimuninio pobūdžio liga, įgimtas maisto medžiagų rezorbcijos (pasisavinimo) ir žarnyno veiklos sutrikimas su plonųjų žarnų gleivinės atrofija. Tai – gliuteninė liga, gliutenui jautri enteropatija. Gliutenas – baltymas, aptinkamas grūdinių kultūrų grūduose: kviečiuose, rugiuose, miežiuose, avižose. Šį baltymą ekstrahuojant etanoliu, išskiriamos dvi frakcijos – gliuteino ir gliadino. Gliadiną hidrolizuoja savitosios peptidazės, o jų trūkumas yra svarbiausias gliuteninės ligos patogeninis veiksnys. Gliuteno baltymai sukelia T limfocitų autoimuninį atsaką. Tai yra gliadinas ir gliuteninas (yra kviečiuose), hordeinas (yra miežiuose) ir sekalinas (yra rugiuose). Visi šie baltymai nėra galutinai suskaidomi virškinimo fermentų, todėl prasiskverbia pro žarnyno sienelę. Čia skaidomos audinių transglutaminazės iki glutamino rūgščių. Pastarosios turi savybę jungtis su specifiniais receptoriais, esančiais antigeną pateikiančių ląstelių paviršiuje. Taip organizme sukeliama uždegimo reakcija.

Celiakija gali būti diagnozuota bet kokio amžiaus asmenims, tačiau dažniausiai nustatoma kūdikiams, kai į jų maisto racioną įtraukiami ir grūdai. Buvo manoma, kad liga būdingesnė vyrams, tačiau dabartiniai moksliniai tyrimai patvirtina, kad sergamumas yra vienodas ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Anksčiau buvo manoma, kad celiakija pasitaiko tik vienam iš 1500 žmonių. Tačiau dabar tiksliau ir greičiau nustatoma diagnozė, todėl  atlikti moksliniai tyrimai parodo, kad net 1 iš 300 asmenų serga celiakine liga. Taip pat nustatyta, kad tam tikruose regionuose sergamumas šia liga yra daug didesnis.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė