Oda-organas
Oda dengia žmogaus kūną. Ji sudaryta iš epidermio (antodė), tikrosios odos (derma) ir poodžio (hipoderma). Oda sveria 3–4 kg, sudaro 6–7 proc. kūno svorio, epidermis sveria 0,5 kg. Bendras odos plotas – apie 2 m2. Tikrosios odos storis – 0,5–4,75 mm. Poodžio storis nevienodas ir priklauso nuo riebalų sluoksnio storio. Epidermis – išorinės odos sluoksnis. Apatinis epidermio paviršius didesnis, nes jo ataugos nusileidžia į tikrąją odą. Susiformavęs epidermis sudarytas iš penkių sluoksnių. Pirmasis sluoksnis – pamatinis, jis apatine dalimi siekia tikrąją odą (per pamatinę membraną). Jis sudarytas iš vienos eilės cilindrinių ląstelių, pritvirtintų jų pamatu prie bazinių ląstelių membranos. Cilindrinės ląstelės pasižymi maksimaliu mitozės ir sintezės procesų aktyvumu. Šiame sluoksnyje taip pat yra melanocitų (nuo jų funkcinių savybių priklauso odos spalva) – panašių į nervines ląsteles, turi išsišakojusias ataugas. Antrasis sluoksnis – dygliuotasis, jis sudarytas iš 6–8 eilių daugiakampių ląstelių, kurios jungiasi protoplazminėmis ataugėlėmis. Viršutinės ląstelės eilės suplokštėjusios. Šiame sluoksnyje yra Langerhanso ląstelių, kurios gali fagocituoti ir migruoti tarp odos ir limfmazgių. Trečiasis sluoksnis – grūdėtasis, sudarytas iš 2 sluoksnių šeivinių ląstelių, kurių protoplazmoje daug keratohialino grūdelių. Ketvirtasis sluoksnis – skaidrusis. Jis sudarytas iš 1–3 sluoksnių plokščių ląstelių, kurių daugelis yra praradusios branduolį. Ląstelių protoplazmoje yra eleideno. Šio sluoksnio viršutinės dalies reakcija yra rūgšti, o apatinės – šarminė. Manoma, kad sluoksnis apsaugo nuo vandens ir elektrolitų (nepraleidžia). Penktasis sluoksnis – raginis. Šis sluoksnis nėra ląstelinės struktūros, sudaro 5–8 eilės raginių plokštelių, kurios nuolat lupasi – pleiskanoja, tai stratum dijunctum. Apatinės eilės yra kompaktiškai suspaustos – impregnuotos riebalais ir kitomis madžiagomis. Šis sluoksnis sudaro 0,01 odos, kai kur (paduose ir delnuose) iki 0,5 dalies odos. Epidermis neturi kraujagyslių, todėl ląsteles osmoso (difuzijos) būdu maitina tikrosios odos spenelinis sluoksnis. Normali epidermio apykaita vyksta per 25–35 dienas – per šį laiką pasikeičia visi sluoksniai. Epidermį su derma skiria pamatinė membrana, sudaryta iš 2 sluoksnių: lamina lucida ir lamina densa.
Dermą sudaro 2 sluoksniai (speninis ir tinklinis). Joje išsidėstę raumenėliai, odos priedai, limfmazgiai ir kraujagyslės, nerviniai elementai, kolageninės, elastinės, prekolageninės, retikulinės skaidulos ir įvairūs ląsteliniai elementai: fibrocitai, histiocitai, putliosios, plazminės ląstelės, leukocitai, limfocitai, odos dariniai: plaukai, nagai, riebalų ir prakaito liaukos. Dermos sluoksniai: 1) speninis (stratum papilare) – šie speneliai, kurių 1 mm2 yra apie 300, ir sudaro kiekvieno žmogaus būdingą piešinį; 2) tinklinis (stratum reticulare) – skaidulų tinklas, kuris palengva pereina į poodį.
Tikrojoje odoje yra ir raumeninių skaidulų – lygiųjų raumenų: krūties spenelio, išangės sutraukiamojo raumens, plauko pašiaušiamojo raumens, ir skersaruožių: m. platisma, veido mimikos raumenų.
Hipoderma jungia odą su po ja esančiais audiniais. Poodį sudaro jungiamojo audinio tinklas, kuris yra retesnis, negu tikrojoje odoje, tarpus užpildo riebalų ląstelės, čia eina kraujagyslės ir nervai, limfagyslės. Taip pat čia yra prakaito liaukų dalių. Poodis suteikia kūnui formą, apsaugo nuo šalčio ir traumų, yra maisto medžiagų šaltinis. Jo storis priklauso nuo amžiaus, lyties, konstitucijos.
Odos priedai – plaukai, nagai, prakaito ir riebalų liaukos.
Oda ir gleivinės atlieka daug svarbių funkcijų, kurias reguliuoja nervų ir endokrininė sistema. Odos funkcijos:
1. Apsauginė (barjerinė, užtvarinė) – atlieka visi sluoksniai ir ypač nepažeistas raginis sluoksnis. Apsaugo nuo mechaninių pažeidimų, cheminių, terminių sužalojimų (dermos skaidulos ir poodis amortizuoja mechaninius smūgius, sausa oda atspari elektrai); mikrobų, kenksmingų medžiagų (rūgšti terpė), veikia kaip užtvara (buferis), neutralizuojant kenksmingų cheminių medžiagų poveikį; UVS (odos paviršius dalį spinduliuotės atspindi, o dermoje ji yra absorbuojama, taip pat sustorėjęs raginis sluoksnis blogai praleidžia UV), melaninas taip pat saugo nuo žalingo spinduliuotės poveikio. Apsauginę odos plėvelę sudaro lipidai, rūgščioji plėvelė, antikūnai.
2. Imunologinė – dalyvauja padidėjusio jautrumo putliosioms ląstelėms ir aktyvioms biologinėms medžiagoms (histaminui, serotoninui ir kt.) ir imuniteto reakcijose (kartu su limfmazgiais, T ir B limfocitais, Ig). Imunodepresiniai veiksniai suardo organizmo apsaugines reakcijas ir lemia bakterinių, virusinių, grybinių ligų patologinius procesus odoje, gleivinėse ir kt. sistemose. Odą apsaugoti nuo jų gali tam tikri limfocitai, kurie pasižymi giminingumu odai ir sugeba recirkuliuoti. Epidermyje gaminamas veiksnys, kuris skatina T limfocitų vešėjimą, o TH padeda vešėti B limfocitams ir virsti į plazmines ląsteles, gaminančias Ig. Putliosios ląstelės su histaminu ir kitais mediatoriais dalyvauja didelio jautrumo reakcijose. Odoje gausus kraujagyslių ir limfagyslių tinklas.
3. Termoreguliacinė – palaiko pastovią kūno temperatūrą. Šiluma gali būti atiduodama laidumo, spinduliavimo ir išgarinimo būdu. Svarbiausi mechanizmai, padedantys išskirti šilumą, yra termoreguliacinio centro dirginimas, refleksiškas kapiliarų išsiplėtimas ir prakaitavimas. Odoje yra apie 4 mln. prakaito liaukų, daugiausiai jų yra paduose ir delnuose.
4. Ekskrecinė odos funkcija atliekama per prakaito ir riebalines liaukas (dar ir moterų pieno liaukas). Prakaito liaukos išskiria prakaitą, kurio reakcija silpnai rūgšti (sudaro 99 proc. vandens, neorganinės ir organinės medžiagos). Su prakaitu pašalinami: cukraus perteklius, įvairūs medikamentai, sunkieji metalai. Pro odą pašalinama apie 20 proc. viso organizmo vandens kiekio. Apokrininės prakaito liaukos išskiria sekretą, kuriame dar yra glikogeno, cholesterolio ir jo esterių, geležies. Odos riebaluose yra neutralių riebalų, laisvųjų riebalų rūgščių, azoto ir fosforo junginių, steroidinių hormonų ir t. t. Per parą išsiskiria 2 g riebalų, kurie susimaišo su prakaitu ir odos paviršiuje sudaro tam tikrą apsauginę plėvelę. Su riebalais gali pasišalinti ir kai kurie medikamentai bei toksinės endogeninės medžiagos. Epidermio sekrecinė funkcija – pleiskanojimas (ląstelėse – keratohialinas, eleidinas, keratinas).
5. Odos kvėpavimo funkcija nežymi. Per parą ji sugeria apie 4 g O2 ir išskiria apie 8 g CO2. Tai sudaro 2 proc. visos kūno dujų apykaitos.
6. Rezorbcinė odos funkcija priklauso nuo odos paviršiaus buferinių savybių ir liaukų, epidermio maceracijos, odos hiperemijos, medžiagų sąlyčio su oda trukmės, medžiagų cheminių savybių. Įvairios medžiagos į organizmą gali rezorbuotis per plaukų maišelius ir riebalinių liaukų angas. Raginis sluoksnis labai trukdo rezorbcijai, taip apsaugo nuo intoksikacijos. Lengviausiai rezorbuojasi pro odą lipiduose ištirpintos tam tikros medžiagos, rezorbcija dar padidėja, taikant ultragarsą. Lengvai pereina ir dujinės bei lakiosios medžiagos.
7. Jutimo funkcija atliekama per nervines galūnėles ir kūnelius. Odoje labai daug receptorių. Oda jaučia: 1) šilumą – per Rufinio kūnelius dermoje ir hipodermoje; 2) šaltį – per Kranzės kūnelius speniniuose sluoksniuose; 3) spaudimą – per Faterio-Pačinio kūnelius poodyje; 4) lietimą – per Meisnerio kūnelius speniniuose sluoksniuose; 5) skausmą – per plikas nervines galūnėles: hiperalgezija, hipoalgezija, analgezija; 6) specifinius pojūčius – kutenimą, niežėjimą. Oda gali išreikšti tam tikras emocijas ir jausmus: pyktį (rausdama ir baldama), baimę (prakaituodama ir pašiurpdama) ir pan.
8. Estetinė. Visos odos funkcijos yra svarbios, tačiau ne mažiau svarbi ir estetinė odos funkcija. Žmogaus išvaizda priklauso nuo odos spalvos, plaukų kiekio ir spalvos, kitų individualių savybių.
9. Kitos funkcijos – oda gamina vitaminą D2, kaupia riebalus, vandenį, mikroelementus, fermentus, kraują. Odoje vyksta aminorūgščių apykaita – kolageno sintezė. Sergant cukriniu diabetu, odoje kaupiasi cukrus. Pro odą lengvai rezorbuojasi įvairios cheminės medžiagos ir medikamentai, kai gydomos odos ligos, ir tokie reiškiniai neretai yra nenaudingi, nes sukelia toksines ir alergines reakcijas.
Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė