Poliurija

Poliurija diagnozuojama, kai per parą išskiriama daugiau kaip 3 litrai šlapimo ir jo osmosinis slėgis mažesnis negu 300 mmol/kg. Sutrikus vandens reabsorbcijai nefronuose, vyksta didelio vandens kiekio išskyrimas – poliurija. Inkstų tolimųjų kanalėlių ląstelių membranoje yra V₂ tipo vazopresinui atrankių receptorių. Vazopresinui sužadinus šiuos receptorius, aktyvinama adenilatciklazė, sintetinanti cAMP, kuri aktyvina baltymų kinazę A, fosforilinančią ląstelių baltymus, tarp jų, ir akvaporinus, formuojančius vandens kanalą. Pro šį kanalą vanduo grįžta iš šlapimo į inkstų kanalėlių ląsteles, po to į parenchimą ir į kraują. Todėl vazopresinas yra vienintelis hormonas, aktyvinantis vandens, bet ne elektrolitų (natrio jonų) reabsorbciją. Dėl V₂ receptorių geno mutacijų vazopresino signalas neperduodamas į ląstelę taikinį, o dėl akvaporino geno mutacijų vandens kanalas nesiformuoja, arba formavimasis yra nevisavertis. Abiem atvejais inkstų kanalėliuose vandens reabsorbcija sutrinka ir išskiriamas didelis kiekis šlapimo – poliurija. Paros diurezė sudaro 3,15 litrų, kai kada – 20–40 litrų. Išskiriamas šlapimas yra nekoncentruotas – santykinis tankis – 1000–1005 g/l. Dėl poliurijos vyksta bendrinė audinių dehidratacija. Padidėja kraujo plazmos osmoliškumas (daugiau kaip 290 mosmol/kg), sumažėja ląstelinio ir kraujo plazmos skysčio tūris, o atsiradęs troškulys rodo sutrikusią vandens homeostazę. Sumažėjus kraujo tūriui, per renino-angiotenzino sistemą skatinama aldosterono sintezė, tai didina natrio jonų reabsorbciją inkstų nefronuose. Todėl dar labiau didėja ir taip didelė šių jonų koncentracija kraujyje ir tarpląsteliniame skystyje (hipernatremija). Jeigu nėra galimybių atsigerti ir taip papildyti išskirto vandens, vyksta gyvybei grėsminga organizmo dehidratacija.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė