Skonis

Tai – vienas iš pojūčių, kuriais žmogus gauna informaciją iš aplinkos. Tai yra jutimų, atsiradusių dirgikliui veikiant burnoje, visuma. Skiriami keturi pagrindiniai skoniai: kartumas, rūgštumas, sūrumas, saldumas. Kitų skonių įvairovę sudaro pagrindinių skonių deriniai ir jų deriniai su kvapais, nes kvapo receptoriai dalyvauja atpažįstant skonį.

Skonio jutimas – pojūtis, kai skonis jaučiamas dėl liežuvyje esančių skonio receptorių, kurie reaguoja tik į vandenyje (seilėse) ištirpusias medžiagas. Žmogaus ir žinduolių receptoriai yra burnoje. Juos sudaro ant liežuvio išsidėstę svogūnėliai, kurių daug yra liežuvio speneliuose, šiek tiek kietajame gomuryje, ryklėje ir antgerklyje. Skonio svogūnėlį sudaro kelios pailgos skonio jutimo ir atraminės ląstelės bei plaukelių šluotelės. Receptorius yra baltymas glikoproteinas, kuris susijungia su atitinkama molekule, susidaro tam tikri elektrocheminiai pokyčiai, todėl su skonio ląstelėmis besijungiančių sensorinių nervų skaidulose sužadinami nerviniai impulsai. Jie nervais sklinda į galvos smegenis. Tada suvokiamas ir jaučiamas skonis. Ant liežuvio yra tam tikros skonio sritys, kuriose susitelkę atitinkamą skonį atpažįstantys svogūnėliai su skonio ląstelėmis. Liežuvio priekinėje dalyje esantys receptoriai jaučia saldumą, esantys užpakalinėje dalyje – kartumą, esantys liežuvio šonuose – rūgštumą, o gale ir pakraščiuose – sūrumą.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė