Vitaminas K

Vitamino K aktyvumu pasižymi chinono dariniai, turintys šoninę izoprenoidinę grandinę. Skiriamos dvi vitamino K grupės. K₁ – filochinonai sintetinami augaluose. Jų molekulę sudaro: 2-metil-1,4-naftochinonas ir šoninė, izoprenoidinė grandinė. Vitaminas K₁ pirmą kartą buvo išskirtas iš liucernos. K₂ – menachinonai, kuriuos sudaro 2-metil-1,4-naftochinonas ir šoninė grandinė – izopreno liekanos (n = 1–13). Vitaminą K₂ sintetina žarnyno bakterijos. Sintetiniai vitamino K preparatai vadinami vitaminu K₃, pvz., menadionas, vikasolis, sinkavitas ir kiti, neturi šoninės grandinės.

 Vitaminas K₁                                    Vitaminas K₂                                      Vitaminas K₃

Vitaminas K₁ – šviesiai gelsvos spalvos aliejus. Vitaminas K₂ – gelsvos spalvos kristalinė medžiaga. Abu vitaminai netirpsta vandenyje, bet gerai tirpsta riebaluose ir organiniuose tirpikliuose. Jie nepatvarūs šarminėje aplinkoje, tačiau patvarūs neutralioje terpėje, nesuyra net virinami. Vitamino K rezorbcijai, kaip ir kitiems riebaluose tirpiems vitaminams, būtinos tulžies rūgštys. Rezorbuotas vitaminas pernešamas, įeidamas į chilomikronų sudėtį, ir kaupiamas daugiausiai kepenyse. Filochinonai (K₁), patekę į organizmą su maistu, arba menochinonai (K₂), sintetinti žarnyno bakterijų, kepenyse virsta biologiškai aktyvia forma – dihidrochinonu. Vitamino K aktyvi forma – dihidrochinonas reguliuoja kraujo krešėjimą. Jis dalyvauja keturių baltymų – kraujo krešėjimo sistemos veiksnių: protrombino (II veiksnio), prokonvertino (VII), Kristmas (IX) ir Stiuarto (X) sintezėje. Geriausiai ištirta vitamino K įtaka protrombino biosintezei. Protrombino molekulėje karboksilinama 10 g-karboksiglutamo rūgšties liekanų. Protrombinas kalcio tilteliais jungiasi su trombocitų membranų fosfolipidais ir virsta trombinu. Vitamino K analogai natūralus dikumarolis ir sintetinis varfarinas slopina vitamino K epoksido ir vitamino K reduktazes ir blokuoja vitamino K aktyvios formos susidarymą. Ši dikumarolio ir varfarino savybė panaudojama, gydant padidėjusį kraujo krešėjimą, kai gali susidaryti kraujagyslių trombai.

Vitamino K avitaminozė pasitaiko retai, nes šio vitamino daug sintetina žarnyno bakterijos. Avitaminozę gali sukelti sutrikusi kepenų, tulžies pūslės, kasos funkcija, antibiotikų vartojimas. Vitamino K avitaminozės atveju suaugusiesiems dėl II, VII, IX, X kraujo krešėjimo veiksnių sintezės sumažėjimo sutrinka kraujo krešėjimas. Naujagimiams vitamino K trūkumas pasireiškia hemoragine liga, jei jie nepakankamai gavo šio vitamino iš motinos organizmo nėštumo metu. Naujagimių žarnyno mikroflora dar nepakankamai susiformavusi ir negali aprūpinti vitaminu K. Su motinos pienu kūdikiai gali pasisavinti maždaug penktadalį reikiamo vitamino K kiekio. Vitamino K₁ yra augaliniuose maisto produktuose: kopūstuose, ropėse, špinatuose, pomidoruose, šermukšnio uogose ir kt. Vitamino K₂ yra gyvūniniuose produktuose. Rekomenduojama vitamino K paros dozė – apie 1 mg, kai kurių autorių duomenimis, – 70–140 mg.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė