Atopinio dermatito ABC
Atopinis dermatitas (sin.: neurodermitas, atopinė egzema, endogeninė egzema) yra lėtinė odos uždegimo liga, kuriai būdinga stiprus odos niežėjimas ir atsinaujinanti eiga. Liga dažniausiai prasideda kūdikystėje ir vaikystėje (30 proc. pacientų suserga 2–5 gyvenimo metais), bet gali tęstis arba pasireikšti suaugusiesiems (1–3 proc.). Atopinis dermatitas kartu su alerginiu rinokonjunktyvitu bei astma priklauso atopinėms ligoms ir laikomas pradiniu „atopinio maršo“ etapu.
Atopinio dermatito (AD) etiopatogenezė yra kompleksinė ir iki galo neištyrinėta. Ligos atsiradimui reikšminga genetinių, imuninių bei aplinkos veiksnių sąveika, sąlygojanti epidermio barjerinės funkcijos sutrikimus. Sukaupta akivaizdžių įrodymų apie genetinių veiksnių reikšmę AD patogenezėje – tai rodo šeiminė ligos anamnezė: jei AD serga vienas iš tėvų, rizika susirgti vaikui yra 30 proc., jei abu tėvai – 60–80 proc.
Atopinio dermatito klasifikacija
AD skiriamas į egzogeninį (50–80 proc. pacientų nustatomas I tipo įsijautrinimas įkvepiamiesiems bei maisto alergenams) bei endogeninį (20–40 proc. pacientų I tipo įsijautrinimas įkvepiamiesiems bei maisto alergenams nenustatomas). Endogeninis AD būdingesnis kūdikiams bei vaikams, vėliau liga pereina į egzogeninę. Ligos klinika priklauso nuo paciento amžiaus bei ligos stadijos (ūminė ar lėtinė). Kūdikiams ir mažiems vaikams būdingas eksudacinės egzemos vaizdas: pūslelės, erozijos, vyresniems pacientams – lichenifikacija, mazgeliai, nukasymai. Visiems pacientams būdinga labai sausa ir jautri oda. Liga diagnozuojama pagal Hanifin ir Rajka apibrėžtus klasikinius diagnostikos kriterijus: 3 didieji ir 3 mažieji kriterijai patvirtina AD diagnozę (1 pav.). Ligos intensyvumas ilgainiui mažėja, ir iki 30-ųjų gyvenimo metų liga išnyksta dviem trečdaliams pacientų, bet trečdalis AD serga visą gyvenimą. Paūmėjimų bei remisijų trukmė ir sunkumo laipsnis esti skirtingas.
Gydymas ir odos priežiūra
AD gydymas pakopinis atsižvelgiant į ligos sunkumo laipsnį (2 pav.). Pacientams rekomenduojama vengti ligą provokuojančių veiksnių. Emolientai yra neatskiriama bazinės terapijos dalis. Jie slopina niežulį ir uždegimą, drėkina ir minkština odą, apsaugo ją nuo išorinių dirgiklių bei atkuria odos barjerą. Prausimuisi turi būti naudojamas skaidrus vanduo, priemonės be muilo, kvapiųjų medžiagų (medicininiai aliejiniai prausikliai ar vonios emulsijos). Po maudymosi per 5 minutes rekomenduojama patepti odą tinkamu emolientu (kremu ar emulsija). Taip maudantis sudrėkusi oda bus apsaugota nuo išsausėjimo, sumažės niežėjimas. Odos priežiūrai būtina kasdien naudoti emolientus, negalima laukti simptomų paūmėjimo. Nuolat tinkamai prižiūrint odą, pratęsiamas remisijos laikotarpis, oda apsaugoma nuo išsausėjimo.
Atopinis dermatitas – lėtinė, daugelio vidinių (genetinių) ir išorinių veiksnių sukeliama ir/ar provokuojama liga. Šiuolaikiniu medicinos požiūriu, ši liga, ypač sunkesnės formos, turi būti gydoma tiek esant paūmėjimui, tiek ligos remisijai. Nors paskelbtos moksliniais įrodymais grįstos atopinio dermatito gydymo praktinės rekomendacijos, gydymo režimas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos klinikinius požymius. Svarbu žinoti, kad ankstyvas ir efektyvus atopinio dermatito gydymas palengvina ligos eigą, pagerina sergančiojo gyvenimo kokybę, gali sumažinti paūmėjimų dažnį, kitų atopinių ligų – alerginio rinito, astmos išsivystymo riziką. Pagrindinis gydymas, kuris taikomas tiek ligai paūmėjus, tiek aprimus, apima specifinių (alergenų) ir nespecifinių (streso, kontakto su odą dirginančiomis medžiagomis, tabako dūmų, oro teršalų) ligą provokuojančių veiksnių vengimas, tinkama odos priežiūra, jos drėkinimas.
Pabrėžtina, kad griežtai riboti mitybos, kai alergija maisto produktams nepatvirtinta tyrimais, nerekomenduojama. Nepagrįstas mitybos apribojimas ypač pavojingas vaikams, nes nevisavertė mityba gali lėtinti vaiko augimą ir vystymąsi. Vis daugiau dėmesio skiriama emolientų, atkuriančių odos lipidinį barjerą ir gydančių odos sausumą, saugumui ir kokybei. Ligai paūmėjus, skiriamas uždegimą slopinantis gydymas. Skiriant vietinį gydymą, vaisto forma parenkama pagal bėrimų pobūdį. Esant šlapiuojantiems bėrimams skiriamos daugiau vandens turinčios formos – pavilgai, geliai, losjonai. Sausiems, lichenifikuotiems bėrimams tinka riebūs kremai ir tepalai. Individualiai gali būti pritaikomi kiti atopinio dermatito gydymo būdai – siaurabangė UVB ir UVA 1 fototerapija, specifinė imunoterapija. Gydymas ultravioletiniais spinduliais gali būti skiriamas vyresniems nei 12 metų pacientams kartu su vietinio poveikio gliukokortikoidais. Mažiems vaikams, taip pat kartu su vietiniais kalcineurino inhibitoriais, šis metodas nerekomenduojamas dėl galimo onkogeninio poveikio. Nėra visiškai saugaus, neturinčio šalutinio poveikio sisteminio vaisto nuo atopinio dermatito. Sisteminis gydymas turėtų būti skiriamas tik įsitikinus, kad kiti gydymo metodai neefektyvūs. Nustačius atopinį dermatitą ar nesisekant jį kontroliuoti, labai naudingos „Egzemos mokyklos“ pacientams ar juos prižiūrintiems asmenims. Išsami informacija apie ligą, odos priežiūrą, gydymo procedūras pagerina paskirto gydymo režimo laikymąsi ir gydymo efektyvumą.
Gyd. dermatologė dr. Aistė Beliauskienė
Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“,Nr 1, 2016m.
