Geriausi magnio pasisavinimo keliai
Magnis yra cheminis elementas, žemės šarminis metalas, pagrindinis viduląstelinis katijonas, kurio junginių randama įvairių mineralų sudėtyje. Nustatyta, kad dauguma Europos šalių gyventojų suvartoja mažesnį magnio kiekį, nei rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija [1]. Ištyrus 115 universiteto studentų, nustatyta mažesnė nei rekomenduojama plazmos magnio koncentracija (0,76 mmol/l) ir per maža magnio koncentracija maiste (8,84 mmol/d.) [2]. Kiti literatūros šaltiniai didžiausią dėmesį rekomenduoja atkreipti į vyresnio amžiaus žmones ir jaunas moteris [3].
Magnio homeostazės sutrikimai nustatomi padidėjus jo išskyrimui ar sumažėjus patekimui į organizmą. Žmogus magnio gauna su maistu [1–3]. Organizme trūkstant magnio jo koncentracija atkuriama koreguojant paciento mitybą – rekomenduojama valgyti gausiai magnio turinčių maisto produktų (kviečių sėlenos, moliūgų sėklos, saulėgrąžos, špinatai, salotos, petražolės, krapai, morkos, sojos, šparaginės pupelės, žirniai, jūros kopūstai, razinos, grybai, žuvis, krabai, krevetės, juodasis šokoladas, riešutai) arba vartoti magnio druskų turinčius maisto papildus [1]. Dabar rinkoje yra įvairios sudėties magnio, papildų, kurie skiriasi ne tik chemine sudėtimi, bet ir biologiniu prieinamumu [3].
Magnio pusiausvyra organizme
Magnis yra būtinas elementas gerai žmogaus sveikatai palaikyti. Magnio stoka (hipomagnezemija)
organizme dažniau nei magnio perteklius sukelia sveikatos sutrikimus. Organizme trūkstant magnio padidėja pavojus susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, atsirasti širdies ritmo ir kraujospūdžio sutrikimų, raumenų spazmų, susirgti onkologinėmis ligomis. Trūkstant magnio širdies ritmas gali sutrikti ir sveikiems žmonėms [4]. Ištyrus per 32 tūkst. Pacientų atvejo kontrolės tipo tyrime nustatyta, kad moterys, stokojančios magnio kraujo plazmoje (< 0,82 mmol/l), turi iki 1,34 karto didesnę riziką patirti insultą dėl sutrikusios kraujagyslių endotelio funkcijos ir polinkio į aukštesnį arterinį kraujo spaudimą [5]. Nustatyta, kad trūkstant organizme magnio gali atsirasti lėtinis nuovargis, mieguistumas, įvairūs emociniai sutrikimai. Hipomagnezemija išsivysto dėl fizinio pervargimo, streso, piktnaudžiavimo alkoholiu ir netinkamos mitybos. Kita dažna magnio trūkumo priežastis yra dėl įvairių priežasčių pasireiškęs vėmimas, viduriavimas, malabsorbcijos sindromas [1, 4].
XX a. viduryje dideliais epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad magnis yra būtinas elementas kasdieniame žmogaus maisto racione. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) mitybos normas per parą su maistu rekomenduojama gauti: kūdikiams – 40–60 mg, vaikams iki 15 metų – 80–310 mg, jaunuoliai ir vyrai per parą turi suvartoti 350–400 mg, o merginos ir moterys – 300–350 mg magnio. Nėščios ir maitinančios krūtimi moterys papildomai turėtų suvartoti apie 100 mg magnio [1, 6].
Magnis ir širdies ir kraujagyslių ligos
Staigioji mirtis sudaro pusę visų mirčių dėl išeminės širdies ligos. Paradoksalu, tačiau šie pacientai dažnai nepatenka į didelės rizikos grupes, o 55 proc. vyrų ir 68 proc. moterų, mirę staigiąja mirtimi, nebuvo gydyti ar tirti dėl širdies kraujagyslių ligų [6]. Eksperimentiniuose tyrimuose nustatytas magnio trūkumo proaritminis poveikis ir jokio pažeidimo substrato neturinčiai sveikai širdžiai. Magnis teigiamai veikia visas širdies raumens funkcijas: slopina trigerinį automatizmą, mažina ląstelių membranų dirglumą, gerina vainikinę kraujotaką, netrumpina repoliarizacijos, neleidžia išsivystyti kalio trūkumui ląstelėje. Magnis palaiko ląstelės ramybės potencialą, membranos stabilumą ir jaudrumą. Daugelis perspektyviųjų epidemiologinių tyrimų nurodo ryšius tarp magnio ir širdies kraujagyslių ligų, ypač vertinant mirtis ir gyvybei pavojingas situacijas, kaip antai skilvelines artmijas ir staigiąją mirtį. Dažnai hipomagenezemiją lydi ir hipokalemija, QT intervalo ilgėjimas registruojamas elektrokardiogramoje – šie veiksniai didina skilvelinių ritmo sutrikimo atsiradimo riziką [1, 2]. Kita septynių didelių perspektyviųjų tyrimų metaanalizė nurodė reikšmingą ryšį tarp kasdien su maistu gaunamo magnio kiekio ir rizikos patirti insultą. Padidinus magnio kiekį daugiau nei 100 mg per parą rizika patirti išeminį insultą sumažėjo nuo 8 iki 9 proc. Magnio maisto papildų naudą insulto profilaktikai paaiškina keli galimi mechanizmai [8]. Magnio trūkumas koreliuoja su lėtinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis – arterine hipertenzija, hiperlipidemija, cukriniu diabetu. Neuroprotekcinis magnio veikimas pirmiausia aiškinamas poveikiu arteriniam kraujo spaudimui. Struktūriniai ir funkciniai kraujagyslių pažeidimai, endotelio disfunkcija, oksidacinis stresas, kraujagyslių remodeliavimasis gali skatinti vystytis hipertenziją ir ją progresuoti. Iki 25 proc. sergančiųjų arterine hipertenzija nustatomas magnio trūkumas. Literatūroje yra duomenų, kad viena hipomagnezemijos priežasčių, sergant arterine hipertenzija, – dažnai skiriami diuretikai ir padidėjusi magnio ekskrecija su šlapimu [2]. Tyrime skyrus magnio maisto papildų pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu ir gausiai vartojantiems diuretikų ir širdį veikiančių glikozidų, pagerėjo jų ligos baigtys ir bendra savijauta. Šiems pacientams magnio reikia daugiau nei rekomenduojamos įprastos normos sveikiems žmonėms (vidutiniškai vyrams 350 mg, moterims – 300 mg per parą) [6]. Vertinant 12 atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų rezultatus, nustatyta, kad skiriant magnio papildų (vidutiniškai 400 mg/d.) arterinis kraujospūdis sumažėjo 2,2 mm Hg [7 ,8, 11].
Skirtingos įvairių magnio druskų savybės
Sveiko žmogaus kraujotakos sistemoje magnio koncentracija apytikriai siekia 0,7–1,1 mmol/l [1–6]. Kol kas lėtinei hipomagnezemijai įvertinti nėra tinkamų laboratorinių tyrimų, todėl manoma, kad apie magnio trūkumą galima spręsti iš hipomagnezemijai būdingų simptomų [5]. Dažniausiai pasireiškia raumenų silpnumas, sustiprėję sausgyslių refleksai, raumenų tremoras, toniniai-kloniniai raumenų traukuliai, blauzdos raumenų spazmai, širdies ritmo sutrikimai (tachikardija, padidėjęs kraujospūdis), kartais delyro būklės. Nustatyti skirtingų magnio druskų biologinį prieinamumą yra sudėtinga. Magnio koncentracija tiriamose cheminėse medžiagose visada yra palyginti didelė. Tyrimai, vertinantys vaisto biologinį prieinamumą, gali būti atliekami nustatant magnio koncentraciją kraujo plazmoje, tačiau magnio trūkumas ir normali jo homeostazė menkai skiriasi [3]. Vienas magnio pasišalinimo iš organizmo kelių yra šlapimo išskyrimo sistema, todėl tikslinga tirti magnio koncentraciją paros šlapime. Pasitelkiant matematinius metodus, įvertinus magnio koncentraciją serume ir šlapime, apskaičiuojama magnio ekskrecija [1–4]. Tačiau šis metodas nėra tikslus, nes negalima įvertinti bendros magnio koncentracijos organizme. Galima būtų vertinti bendrai: magnio patekimą į organizmą, tiriant magnio koncentraciją maiste, ir magnio išskyrimą, vertinant magnio koncentraciją šlapime ir išmatose. Tokie tyrimai yra labai sudėtingi, o biologinio prieinamumo tyrimų nebuvo atlikta. Literatūroje aprašomos 8 skirtingos magnio druskos ir jų veiksmingumą vertinę tyrimai [3]. Klinikiniame tyrime buvo palygintas magnio oksido ir magnio citrato biologinis prieinamumas vertinant 13 tiriamųjų kraujo serumą ir magnio koncentraciją šlapime. Tiriamiesiems buvo skirta daugiau nei 450 mg skirtingų druskų magnio per dieną. Vertinant rezultatus magnio koncentracija serume nesiskyrė. Magnio su šlapimu daugiau pasišalino vartojant magnio citratą (lyginant su normalia, magnio ekskrecija su šlapimu padidėjo 20 proc. vartojant magnio oksidą ir 40 proc. – magnio citratą). Kitame klinikiniame tyrime tarpusavyje lygintos skirtingos magnio oksido, magnio chlorido, magnio laktato ir magnio aspartato savybės. 16 sveikų savanorių per dieną buvo skiriama 510 mg magnio. Nustatyta, kad magnio su šlapimu buvo daugiau pašalinama vartojant magnio laktato, aspartato ir chlorido druskų. Eksperimentiniame tyrime 17 tiriamųjų skirta 608 mg magnio citrato ar magnio oksido arba magniu papildyta mityba 3 dienas. Tyrimo rezultatai parodė, kad didesnė magnio ekskrecija su šlapimu, tiriant praėjus 2–4 val. po krūvio, buvo vartojusiems magnio citrato, nei vartojusiems magnio oksido tiriamiesiems. Lyginant magnio aspartatą ir magnio oksidą, rezultatai taip pat buvo panašūs: šlapime nustatyta 181 mg ir 187 mg magnio (skiriant tabletes ir granules) vartojusiems magnio aspartato ir 137 mg magnio vartojusiems magnio oksido tiriamiesiems. Klinikiniame atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamajame tyrime 46 sveikų savanorių gavo magnio citrato, magnio aminorūgšties chelato arba magnio oksido (iki 300 mg per parą). Vertinant tyrimo rezultatus po 60 dienų, magnio ekskrecija su šlapimu buvo didesnė vartojusiųjų organinių magnio druskų nei vartojusiųjų magnio oksido grupėje. Didesnė plazmos magnio koncentracija po 60 dienų buvo nustatyta vartojusiesiems magnio citrato papildų nei vartosjusiesiems kitų magnio druskų. Kitame tyrime buvo vertinama moterų magnio ekskrecija su šlapimu skiriant magnio laktatą, magnio citratą, magnio laktato dihidratą, magnio hidroksidą ir magnio chloridą (365 ir 501 mg magnio per parą). Po 24 val. magnio ekskrecija su šlapimu, lyginant su placebo grupe, padidėjo ir buvo didesnė vartojusiųjų visų papildų, didžiausia vartojusiųjų magnio citrato grupėje, nors šis rezultatas ir nebuvo statistiškai reikšmingas. Klinikiniame atsitiktinių imčių dvigubai aklame tyrime buvo lygintos skirtingų dozių magnio druskos: magnio oksidas (520 mg perdieną) ir magnio citratas (295,8 mg per dieną). Apibendrinant tyrimų rezultatus, tyrėjai pastebi, jog magnio citrato poveikis, nepaisant mažesnės dozės, buvo efektyvesnis. Kitas klinikinis tyrimas, kuriame dalyvavo 51 pacientas, tyrė magnio oksido ir magnio citrato bioprieinamumą (skirta po 300 mg magnio per dieną). Buvo vertinama jonizuoto magnio koncentracija ląstelėje praėjus 9 ir 24 val. Magnio koncentracija buvo didesnė vartojusiųjų magnio citrato grupėje, lyginant su vartojusiaisiais magnio oksido [3].
Apibendrinimas
Dideliais perspektyviaisiais klinikiniais tyrimais vertinta dėl magnio stokos padidėjusi insulto, staigiosios mirties rizika pabrėžia šio mikroelemento svarbą žmogaus organizmui. Nustatyta, kad net ir esant normaliai magnio serumo koncentracijai gali pasireikšti hipomagnezemijos simptomai. Todėl labai svarbu užtikrinti pakankamą magnio patekimą į organizmą valgant daug šio mikroelemento turinčių maisto produktų ar vartojant visaverčius magnio maisto papildus. Nepaisant didelių metodologinių skirtumų, tyrimų, vertinančių skirtingas magnio druskas, rezultatai yra gana nuoseklūs. Nustatyta, kad organinės magnio druskos yra tirpesnės, todėl magnio citratas yra geriau organizmo pasisavinamas nei magnio oksidas. Apibendrinant galima teigti, kad, tyrimų duomenimis, magnio citratas yra tinkamiausias ir geriau pasisavinamas nei kitos magnio druskos.
Parengė gyd. E. Tamulevičiūtė-Prascienė
"Lietuvos gydytojo žurnalas" Nr.7
