Infekcinė mononukleozė

Įvadas

Infekcinė mononukleozė – tai ūminė virusinė infekcija, kurią 90 proc. atvejų sukelia Herpes virusų šeimai priklausantis Epstein-Barr virusas (EBV), likusią dalį gali sukelti citomegalovirusas, žmogaus 6 Herpes virusas, žmogaus imunodeficito virusas bei adenovirusai (1). Šie virusai pasaulyje yra plačiai paplitę – užsikrėtusiųjų jais yra 90–95 proc. (2). Pirmą kartą terminas infekcinė mononukleozė pavartotas 1920 metais, kai buvo tirta grupė studentų, kuriai buvo būdinga panaši simptomatika, faringitas ir kraujo tyrimu nustatyta limfocitozė bei atipinės mononuklearinės ląstelėms. Žmogus yra vienintelis šios ligos platintojas (3).

EBV plitimas

Infekcijos šaltinis yra asmenys, sergantys ūmine ar lėtine infekcine mononukleoze ar sveiki virusų nešiotojai. Dažniau užsikrečiama nuo užsikrėtusio žmogaus, kuriam nepasireiškę jokie simptomai, nei nuo asmens, sergančio infekcine mononukleoze. Daugelis sveikų žmonių gali visą gyvenimą platinti virusus. Jau po kelių savaičių užsikrėtęs žmogus gali platinti virusą. EBV plinta lašeliniu būdu per orą (ligoniui kalbant, kosint ar čiaudint) ir esant kontaktui (pvz., bučiuojantis ar naudojant tuos pačius stalo įrankius), retais atvejais – perpilant kraują. Dažniausiai žmogus nuo žmogaus užsikrečia per seiles, todėl ši liga kartais vadinama bučinių liga (4). Persirgus šia liga, organizme atsiradę antikūnai išlieka visą gyvenimą. Inkubacinis periodas trunka maždaug 6 savaites, o virusų replikacija pirmiausia prasideda gerklėje. Viremija kraujyje stebima 2 savaites iki ligos pradžios (5).

Kūdikiai iki 1 metų gauna antikūnų su motinos pienu, todėl jiems ši infekcija nustatoma retai. Dažniausiai užsikrečia vaikai iki 5 metų, tačiau jiems ši infekcija pasireiškia lengvais viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais, todėl EBV infekciją jiems įtarti ir nustatyti yra sunku. Susirgus paauglystėje ar suaugus, 35–50 proc. pasireiškia infekcinė mononukleozė. Per pastaruosius 10 metų (2006–2016 metais) sergamumas infekcine mononukleoze Lietuvoje palaipsniui mažėjo, tačiau buvo 2–3 kartus didesnis už Europos Sąjungos vidurkį (6). ULAC duomenimis, 2019 metų sausį buvo 24 infekcinės mononukleozės atvejai: 0–17 metų grupėje – 18, 18–24 metų grupėje – 4, ir 25–34 metų grupėje – 2 (7).

Lydintys simptomai

EBV sukelta infekcija pasireiškia gerklės skausmu, padidėjusiais limfmazgiais, ypač kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių, bei bendru silpnumu, galvos skausmu ir karščiavimu. Daugumai prodrominiu laikotarpiu pasireiškia bendras negalavimas, apetito stoka, galvos skausmas, o galiausia prasideda karščiavimas (retai 40 ^oC), kuris gali trukti iki 3 savaičių. Gerklė ir tonzilės būna paraudę. Maždaug trečdaliui pacientų ant tonzilių atsiranda pilkšvų ar žalsvų apnašų. Faringitas pasireiškia apie 80 proc., splenomegalija – 8 proc., hepatomegalija – 7 proc., petechijos ant gomurio – apie 25 proc. pacientų (1, 8, 9). Galima tiek priekinių, tiek užpakalinių kaklo limfmazgių limfadenopatija, o tai nebūdinga bakteriniam tonzilitui, kuriuo sergant stebima priekinių viršutinių kaklo limfmazgių limfadenopatija. Be blužnies padidėjimo, gali būti ir kepenų padidėjimas bei kepenų fermentų koncentracijos padidėjimas (80–90 proc. atvejų), kuri normalizuojasi po maždaug 20 dienų (1). Bėrimas dažnesnis, jei pacientas buvo gydytas ampicilinu ar amoksicilinu, ir tai nėra alergijos šiems antibiotikams išraiška (9). Bėrimas susirgus ūmine infekcine mononukleoze pasireiškia 4,2–13 proc. asmenų, nevartojusių medikamentų (10). Pavartojus antibiotikų sergant ūmine infekcine mononukleoze, bėrimas dažnis gali siekti 27,8–69 proc., kai kuriuose ampicilino tyrimuose – net 90 proc. (11–14). Kartais pacientams gali pasireikšti periorbitinė edema. Gelta, centrinės nervų sistemos komplikacijos ir miokarditas yra retos komplikacijos. Temperatūrai mažėjant, silpnėja ir anginos reiškiniai, o limfadenopatija gali užsitęsti 3–6 mėnesius. Jei simptomai trunka ilgiau kaip 6 mėnesius, EBV infekcija vadinama lėtine.

Tęsinys leidinije Internistas Nr. 3