Mažų vaikų miokardito klinika, gydymas ir ankstyvieji prognostiniai veiksniai
Įvadas
Miokarditas yra širdies vidurinio sluoksnio uždegiminė kardiomiopatija. Tai grėsminga liga, kuri gali sukelti mirtinų komplikacijų, todėl gydytojui reikia ją greitai diagnozuoti ir skirti adekvatų gydymą, remiantis ligonio skundais, ligos istorija, klinikiniu tyrimu, elektrokardiograma (EKG) bei kraujo nespecifiniais tyrimais.
Miokardito diagnozė yra viena sunkiausių kardiologijoje, nes rutininiai instrumentiniai tyrimo metodai nėra pakankamai jautrūs diagnozuojant miokarditą, duomenis reikia vertinti kompleksiškai, be to, miokardito diagnostikos kriterijai įvairuoja. Iki šiol biopsija išlieka plačiai priimtu miokardito diagnostikos standartu, bet gali būti neparanki daugeliui ligonių, ypač mažiems vaikams, nes biopsija susijusi su mechaninėmis komplikacijomis.
Klinikinėje praktikoje net ir suaugusiems pacientams procedūra atliekama tik įsitikinus, kad jos rezultatai turės svarios įtakos gydymui.
Šią ligą gali sukelti daugybė patologinių veiksnių, todėl miokarditas pagal etiologiją klasifikuojamas į virusinį, bakterinį, grybelinį, parazitų sukeltą, cheminių medžiagų sukeltą, autoimuninį. Pagal ląstelių tipą, miokarditas skirstomas į limfocitinį, gigantinių ląstelių, eozinofilinį, granuliominį.
Pagal klinikinį tipą, miokarditas klasifikuojamas į ūminį, žaibinį, lėtinį (užsitęsusį ir latentinį). Limfocitinis miokarditas yra limfocitų infiltratas su miocitų nekroze ir fibroze, dažniausiai virusinės kilmės. Gigantinių ląstelių miokardito klinikinė išraiška atitinka žaibinį miokarditą.
Alergija ar autoimuniniai veiksniai taip pat gali sukelti gigantinių ląstelių miokarditą. Miokardo uždegiminiame židinyje randama daugiabranduolių gigantinių ląstelių. Gydymui gali būti skiriami gliukokortikoidai ir imunosupresantai. Prognozė dažniausiai bloga, reikalinga širdies transplantacija.
Eozinofilinio miokardito priežastis yra citotoksinės medžiagos, tokios kaip eozinofiliniai kationiniai proteinai, esantys eozinofilų granulėse. Eozinofilai įsiskverbia į miokardą. Etiologija įvairi, gali būti alerginės priežastys, per didelis jautrumas vaistams, parazitinės infekcijos, tačiau dažniausiai priežastis nėra žinoma.
Pacientai, sergantys nesunkiu eozinofiliniu miokarditu, pasveiksta savaime. Jei yra širdies nepakankamumas ar sunkesnės aritmijos, tuomet gliukortikoidais gydymas yra būtinas. Reikalinga antikoaguliacinė terapija. Prognozė gera.
Autoimuninis miokarditas (kolageninių ligų sukeltas miokarditas) pasireiškia su inkstų disfunkcijos, odos simptomais. Autoimuninis miokarditas retai būna kaip atskiras miokarditas. Perikardito išsivystymas priklauso nuo ligos sunkumo ir aktyvumo.
Antinuklearinių antikūnų radimas perikardo skystyje, autoantikūnai, sumažėjęs komplemento aktyvumas ir pakilęs imuninių kompleksų lygis pagrindžia diagnozę. Echoskopija, miokardo scintigrafija ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT) naudojami diagnozei nustatyti, bet eilinė miokardo biopsija nėra informatyvi. Skleroderma, sisteminė raudonoji vilkligė, polimiozitas, dermatomiozitas, reumatoidinis artritas, mazginis poliarteritas, alerginis granuliomatozinis angitas (Churgo-Strausso sindromas) yra susiję su širdies pažeidimo simptomais.
Autoimuninis miokarditas gydomas gliukokortikoidais ar imunosupresantais, jei pacientas turi sumažėjusią širdies funkciją ir padidėjusį skysčio kiekį perikardo ertmėje.
Toksinis miokarditas pasireiškia po kelių dienų ar mėnesių po toksinės medžiagos (kokainas, etanolis, amfetaminas, katecholaminai, kt.) vartojimo. Endomiokardo biopsija yra esminis tyrimas nustatant toksinių medžiagų sukeltą miokarditą. Troponinų kiekio kraujyje nustatymas gali būti naudojamas diagnozei pagrįsti. Gydomas gliukokortikoidais. Būtina nustatyti toksinę medžiagą ir nutraukti jos vartojimą.
Lėtinis miokarditas yra sunkiai diagnozuojamas. Ūminis miokarditas retai tampa lėtiniu. Lėtinio miokardito simptomai nėra specifiniai ir panašūs į dilatacinės kardiomiopatijos simptomus. Histologiškai nustatomi mononuklearų infiltratai, intersticinės fibrozės sankaupos ir riebalinė infiltracija. Troponinų kiekio padidėjimas kraujyje nėra įrodytas nustatant diagnozę. Kadangi lėtinio miokardito priežastis nežinoma, taikomas paliatyvusis gydymas. Gydymo veiksmingumas imunosupresantais neįrodytas.
Vaikams miokarditas 30–40 proc. būna žaibinis ir 40–50 proc. ūminis. Du trečdaliai naujagimių serga žaibine miokardito forma. Mirtingumo dažnis – 50 proc. Motinos, kurių naujagimiai susirgo miokarditu, dažnai jaučia infekcijos simptomus keletą dienų prieš gimdymą, o susirgę naujagimiai jaučia širdies veiklos nepakankamumo simptomus dar prieš gimdami. Lėtinis miokarditas vaikams yra retas ir sunkiai diagnozuojamas.
Ūminis miokarditas retai tampa lėtiniu. Lėtinio miokardito simptomai nėra specifiniai ir panašūs į dilitacinės kardiomiopatijos simptomus. Histologiškai nustatomi mononuklearų infiltratai, intersticinės fibrozės sankaupos ir riebalinė infiltracija. Troponinų kiekio padidėjimas kraujyje nėra įrodytas nustatant diagnozę. Kadangi lėtinio miokardito priežastis nežinoma, todėl taikomas paliatyvusis gydymas, mažinant širdies nepakankamumą.
Gydymo nauda imunosupresantais neįrodyta [1]. Atskirų miokardito formų (gigantinių ląstelių miokardito, eozinofilinių miokarditų, Chagaso ligos) gydymo principai palyginti mažai įvairuoja. Daugiausia neaiškumų kyla gydant virusiniu miokarditu sergančiuosius (skiriasi net vaikų ir suaugusiųjų gydymas), o maži vaikai beveik išimtinai serga virusiniu miokarditu. Kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau sergama.
Vaikų miokardito klinika ir diagnostika
Vaikų miokardito dažnis – 1:100 tūkst. Ūminė fazė: 0–4 diena – viremija, miocitų nekrozė. Poūmė fazė: 4–14 diena – viruso eliminacija. Lėtinė fazė: 14–90 diena – antikūnų gamyba, fibrozės ir dilatacinės kardiomiopatijos vystymasis. Tik 10 proc. atvejų virusas tampa kardiotropiniu dėl genetinės predispozicijos. Egzistuoja didelis klinikinis polimorfiškumas.
Kūdikių širdies veiklos nepakankamumo požymiai: padažnėjęs kvėpavimas valgant ir / ar ramybėje, kosulys, maitinimo sunkumai, polipnėja, vėmimas, asteniškumas. Vaikų širdies veiklos nepakankamumas: polipnėja krūvio ir / ar ramybės metu, anoreksija, astenija, pykinimas, vėmimas su pilvo skausmais rodo žemą mezenterinio kraujo tūrį, hepatalgija išsivysto dėl kepenų šoko. Tiek kūdikiams, tiek vaikams karščiavimas būna neaiškios kilmės.
Egzistuoja 2 pagrindiniai klinikiniai tipai – ūminis širdies veiklos nepakankamumas ir kardiogeninis šokas. Ūminis širdies veiklos nepakankamumas: dažnas kvėpavimas, tachikardija neproporcinga karščiavimui, galopo ritmas ar ūžesiai, hepatomegalija, hepatalgija, hepatojuguliarinis refliuksas, apatinių galūnių edemos, ascitas, normali plaučių auskultacija. Kolapso požymiai dėl mažo širdies išmetimo: tachikardija, siūlinis pulsas, arterinė hipotenzija žemiau 5 procentilių pagal lytį, amžių ir ūgį, periferinių organų hipoperfuzijos požymiai (marmuruotos, šaltos galūnės, prailgėjęs kapiliarų prisipildymo laikas, blyškumas) [2].
Smegenų hipoperfuzijos požymiai: sąmonės sutrikimai, skausmai, traukuliai. Virškinimo trakto hipoperfuzija: maitinimo sutrikimai, tuštinimosi sutrikimai (diarėja, rektoragija), vėmimas, blogas apetitas. Inkstų hipoperfuziją atspindi oligurija. Auskultuojant gali būti tachikardija, galopas, ūžesiai, dispnėja (stazės plaučiuose požymis yra paviršinis dažnas kvėpavimas ir ūminė plaučių edema). Sat02 išlieka adekvati > 95 proc. Virusinės infekcijos požymiai: rinofaringitas, diarėja, makulopapulinis bėrimas, artralgijos, pseudogripinis sindromas.
Plaučių radiografijoje randama kardiomegalija su padidėjusiu kardiotorakaliniu indeksu (> 0,55), jei yra ūminis širdies nepakankamumas, bet kardiogeninio šoko atveju nespėja adaptuotis kairysis skilvelis (KS). Ūminė plaučių edema – tai veninė stazė plaučių parenchimos lygyje, dominuojant viršūninėms dalims. Gali būti skysčio pleuros ertmėje. EKG pakitimai:
l KS padidėjimo požymiai (padidėjęs Sokolovo kriterijus);
l repoliarizacijos sutrikimai su negatyviu T danteliu V5–V6, sumažėjęs voltažas;
l ritmo sutrikimai: sinusinė tachikardija, ekstrasistolės, skilvelinė tachikardija, skilvelių virpėjimas;
l laidumo sutrikimai dėl uždegimo – atrioventrikulinės blokados;
l išemijos požymiai: ST pakilimas arba nekrozės gilūs Q danteliai.
Laboratoriniai požymiai: troponino I-c atsiranda dėl miokardo išeminės nekrozės, auga proporcingai ligos sunkumui. Kitas širdies nepakankamumo, taip pat ūminio miokardito žymuo yra B tipo natriurezinis peptidas (BNP) ar pro-BNP. Smegenų BNP yra sintezuojamas miokarde skilvelių dilatacijos metu. Jo lygis proporcingas širdies nepakankamumo lygiui. Nespecifiniai uždegiminiai rodikliai: C reaktyviojo baltymo (CRB) padidėjimas, hiperleukocitozė. Gali sutrikti elektrolitų balansas.
Kolapso atveju būdingi daugybiniai organų nepakankamumo požymiai:
l kepenų nepakankamumas: citolizė, bilirubino koncentracijos padidėjimas, protrombino sumažėjimas, V faktoriaus sumažėjimas;
l inkstų nepakankamumas: kreatinino ir šlapalo didėjimas, metabolinė acidozė, laktatų padidėjimas.
Dėl žemos centrinės veninės saturacijos išauga audinių deguonies panaudojimas, dėl to padidėja laktatų kiekis.
Etiologijai nustatyti auginama kultūra ar atliekama polimerazės grandininė reakcija iš organizmo skysčių (kraujo, likvoro, nosiaryklės sekreto, seilių, šlapimo), PGR ir imunohistochemija miokardo biopsijos atveju, virusų serologija. Atlikus šiuos tyrimus, virusas nustatomas 40 proc. atvejų.
Dažniausi virusai: enterovirusai, ypač Koksakio B ir echovirusas, taip pat parvovirusas B19, citomegalovirusas, Epsteino-Barr, gripo (A ir B), adenovirusas, raudonukės, parotito, tymų ir VIH. Nepamiršti diferencijuoti su sisteminėmis autoimuninėmis ligomis. Nustatant diagnozę, remiamasi echoskopiškai paskaičiavus žemą širdies indeksą 2l min./m2, įvertinus:
l aortos (Ao) greičio integralą (ITVs Ao);
l KS išmetimo paviršiaus plotą (P);
l širdies susitraukimų dažnį (ŠSD): ITVAo x S x ŠSD. Nustatoma labai sumažėjusi aortos srovė, sumažėjusi KS sutrumpėjimo frakcija ir išmetimo frakcija, kairiųjų ertmių išsiplėtimas (padidėjęs KS / Ao santykis, KS padidėjimas) kartu su mitralinio vožtuvo išsiplėtimu ir funkciniu mitralinio vožtuvo nesandarumu. Užpakalinė KS sienelė dažniausiai būna normalaus storio.
Atliekant echoskopiją, būtina diferencijuoti su kairiosios širdies obstrukcija – aortos vožtuvo stenoze, aortos istminės dalies koarktacija, aortos lanko hipoplazija, su vainikinių arterijų anomalijomis ir nekompaktiniu miokardu. Felkerio echografiniai požymiai: žaibinio miokardito atveju skilvelių disfunkcija su KS hipokinezija, skilvelių hipertrofija, ypač tarpskilvelinės pertvaros srityje, o KS neišsiplėtęs.
Atvirkščiai – ūminio miokardito atveju nustatoma skilvelių disfunkcija, nėra pertvaros hipertrofijos, bet yra skilvelių dilatacija. Abiem atvejais sutrinka sistolinė ir diastolinė KS funkcijos, žaibinę formą gali ištikti asistolija. Skilvelių funkcijos sutrikimai gali būti ištisiniai, daugiau apima sisteminį segmentą arba paliečia daugelį segmentų, bet nesiekia sisteminių kraujagyslių teritorijos. Kitas galimas echografinis požymis – heterogeninės zonos skilveliuose – trombai.
Miokardo biopsija ilgą laiką išliko auksiniu standartu. Dallaso kriterijuose, priimtuose 1987 metais, nurodoma, kad miokarditas yra limfocitų infiltratas su miocitų nekroze ir fibroze. Šis tyrimas yra labai specifiškas, bet mažai jautrus diagnozuojant miokarditą (tik 10–20 proc.). Miokardo biopsija, pagal Europos ir Amerikos 2007 metų rekomendacijas, rekomenduojama suaugusiems 2 atvejais:
l nekintantis širdies veiklos nepakankamumas su nestabilia hemodinamika, kuris tęsiasi 15 dienų esant normaliam ar dilatuotam KS;
l širdies veiklos nepakankamumas, kuris tęsiasi nuo 15 dienų iki 3 mėnesių su KS dilatacija, skilvelių aritmija, II ar III laipsnio AV blokada, kai per 2 savaites nėra atsako į medikamentinį gydymą.
Atlikus širdies MRT, galima nustatyti miokardo funkciją, uždegiminių pažeidimų vietą. Audiniai gali būti apibūdinami edeminiais, hipervaskuliniais, nekrotiniais ar fibroziniais požymiais. Miokardo edema – tai nespecifinis miokardito požymis, bet ūminis pažeidimas.
Po gadolinio injekcijos galima pamatyti ankstyvos hiperperfuzijos zonas, rodančias uždegiminio pažeidimo hipervaskuliarizaciją, taip pat fibrozės ar nekrozės vėlyvos perfuzijos zonas (2 min. po injekcijos). Ankstyvas prisipildymas susijęs su padidėjusiu ląstelių membranų pralaidumu uždegimo fazėje. Vėlyvas prisipildymas susijęs su miokardo uždegimu ir nekroze.
Esant hiperperfuzijos ir vėlyvo prisipildymo zonoms, galima diagnozuoti miokarditą – 67 proc. jautrumas ir 91 proc. specifiškumas. Miokardo edemos ir vėlyvo prisipildymo derinys labiau specifiškas (95 proc.), bet mažai jautrus (25 proc.). Esant 1 iš 3 požymių, jautrumas didelis (88 proc.), bet mažai specifiškas (48 proc.). Pagal vėlyvo prisipildymo lokalizaciją galima orientuotis apie etiologiją.
Galimas sukėlėjas parvovirusas B19, jei pažeidimas poepikardinis, šoninėje KS sienelėje, be globalios sistolinės disfunkcijos, o žmogaus Herpes viruso 6 infekcijos metu pažeidžiama priekinė pertvaros dalis, vidutiniškai sumažėja KS funkcija. Žmogaus Herpes viruso 6 ir parvoviruso koinfekcija sumažina KS išmetimo frakciją su vėlyvu prisipildymu pertvaroje.
Virusinė infekcija yra dažniausia ūminio miokardito priežastis Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Trečdalį virusinės etiologijos sudaro parvovirusas B19, trečdalį – idiopatiniai, trečdalį – adenovirusai, žmogaus Herpes virusas 6 ir enterovirusai. Iš enterovirusų dažniausias Koksakio B virusas. Koksakio B virusas yra dažniausias naujagimių žaibinio miokardito sukėlėjas.
Spėjama, kad Koksakio B virusas turi afiniškumą širdžiai, nes per Koksakio viruso receptorius jis lengvai patenka į miokardo ląsteles ir sukelia imuninį atsaką [3]. Japonijoje 2012 metais atliktos studijos duomenimis, Koksakio B virusas buvo randamas 60 proc. vaikų ūminio miokardito atvejų.
Vaikų miokardito gydymas
Yra 3 miokardito gydymo keliai:
l pašalinti priežastį;
l pagerinti hemodinamiką;
l gydyti širdies disfunkciją.
Reikia stebėti ŠSD, AKS, SatO2, kvėpavimo dažnį, diurezę. Pradžioje būtina sumažinti deguonies trūkumą ir sunaudojimą: taikyti oksigenoterapiją, mažinti kvėpavimo organų darbą (nuo neinvazinės ventiliacijos iki mechaninės), malšinti skausmą, sureguliuoti miego režimą (paracetamolis, morfinas, benzodiazepinai, hipnotikai, kurarės grupės preparatai).
Būtina sumažinti širdies darbą, t. y. sumažinti prieškrūvį diuretikais (furozemidas, spironolaktonas), taip pat sumažinant pokrūvį arteriniais vazodilatatoriais, tokiais kaip angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (AKFI). Fosfodiesterazės inhibitorius milrinonas skiriamas šoko atveju. Milrinonas pagerina miokardo kontraktiliškumą ir nedidina deguonies sunaudojimo miokarde.
Milrinono negalima vartoti, jei yra vazoplegija ir mažas sisteminis arterinis spaudimas. Dobutaminas yra alternatyva milrinonui, nes beta 2 periferinės vazodilatacijos efektas mažiau išreikštas nei milrinono. Kraujo tūrio sumažėjimas sukelia viduširdinę stazę – taip padidėja trombų susidarymo rizika.
Rekomenduojama antikoaguliacinė terapija nuolatine intraveninio heparino infuzija, vėliau – aspirino antiagregantinės dozės. Ritmo sutrikimams gydyti ir prevencijai skiriamas amiodaronas per os po 500 mg/m2/p. 3–5 dienas, vėliau – po 250 mg/m2/p. Kai kurie gydytojai naudoja intraveninį amiodaroną, tačiau išskyla didelis miokardo slopinimo pavojus.
Jei KS disfunkcija išlieka ilgiau nei mėnesį nuo simptomų pradžios, prie diuretikų ir AKFI reikia pridėti beta blokatorius, dozes didinant iki toleruojamų. Levosimendanas turi teigiamą inotropinį poveikį, bet sukelia nepageidaujamo poveikio reiškinių (ritmo sutrikimai, miokardo nekrozė). Tačiau LIDO studija su 203 suaugusiais pacientais parodė hemodinamikos pagerėjimą ir mažą mirtingumą per 180 dienų. SURVIVE studijoje levosimendanas lygintas su dobutaminu.
Jis skirtas suaugusiesiems, sergantiems ūminiu širdies nepakankamumu. Mirtingumo skirtumų per 180 dienų nenustatyta, bet vartojantiesiems levosimendaną pasireiškė reikšmingas BNP sumažėjimas po 5 dienų. 2011 metais atlikta Hoffmano studija su vaikais, sergančiais širdies nepakankamumu, parodė, kad levosimendano indikacijos yra tokios pat kaip ir suaugusiems, vaisto efektyvumas panašus į milrinono, ryškiausias poveikis miokardo oksigenacijai – tai dar viena galimybė sumažinti katecholaminų naudojimą.
Esant refrakteriniam šokui, kai gydymas maksimaliomis inotropų dozėmis neefektyvus, reikalinga pagalbinė kraujotaka. Vaikams yra 2 pagrindiniai pagalbinės kraujotakos tipai. Trumpiau nei 15 dienų taikoma pagalbinė kraujotaka EKMO.
Viena kaniulė įstatoma į arterijas: aorta yra centrinė arterija, kaklo arterija – periferinė. Kita kaniulė įstatoma į venas: dešinysis prieširdis kaip centrinė vena, femoralinė vena kaip periferinė vena. Veninis kraujas teka per veninę kaniulę išorinės pompos link, toliau pumpuojamas kraujas per membraninį oksigenatorių, oksigenuojamas, retrogradiškai teka į periferinę arteriją, anterogradiškai į centrinę arteriją. EKMO gali būti naudojama:
l laukiant, kol atsikurs kontraklinė funkcija;
l laukiant ilgalaikės pagalbinės kraujotakos;
l laukiant transplantacijos.
Komplikacijos gali būti hemoraginės (a. femoralis įplėša), trombembolinės (kraujotakos trombozė, periferiniai embolai, plaučių embolija, širdies ertmių trombozė), išeminės (apatinių galūnių išemija), hematologinės (hemolizė, trombocitopenija), infekcinės (celiulitas, mediastinitas). Trunkanti ilgiau nei 15 dienų pagalbinė kraujotaka – tai Berlyno širdis, arba Thoratec. Kraujotaka gali būti vieno skilvelio (dešiniojo ar kairiojo) arba biventrikulinė. Vienas ar abu skilveliai funkcionuoja pulsacijos principu. Naudojama: hemodinamikai atkurti, kai iškyla grėsmė gyvybei, arba pablogėjus būklei iki šoko klinikos ar sustojus kraujotakai, nepaisant medikamentinio gydymo; laukiant širdies transplantacijos [2].
Jei pacientas, kurio hemodinamika labai silpna, turi būti transportuojamas, jis prijungiamas prie
mobiliosios pagalbinės kraujotakos bei pagalbinio kvėpavimo sistemos prietaiso ir pervežamas į kardiochirurgijos centrą [4]. Komandą sudaro 3 specialistai: širdies chirurgas, instrumentatorius, reanimatologas, pagalbinės kraujotakos technikas. Viena mobiliosios pagalbinės kraujotakos komanda Prancūzijoje aptarnauja apie 3,2 mln. suaugusių populiaciją. Šiuolaikinės mobiliosios pagalbinės kraujotakos sistemos yra nesunkios, palyginti su pirmosiomis sistemomis [5].
Prancūzijoje sparčiai kuriamos vaikų mobiliosios pagalbinės kraujotakos komandos, kurios reikalingos ne tik žaibinio miokardito, bet ir kritinių įgimtų širdies ydų su nestabilia kraujotaka ar ryškaus kvėpavimo nepakankamumo atvejais.
Nuo 2015 metų vasaros ir Nanto mieste (280 tūkst. gyventojų), esančio Vakarų Prancūzijoje, suformuota vaikų mobilioji pagalbinės kraujotakos komanda. Intervencijos retos, 4 ar 5 per metus, tačiau labai rimtos. 2015 metais liepos 10 dieną gautas iškvietimas dėl naujagimio, kuriam nustatyta stambiųjų kraujagyslių transpozicija. Po kelių dienų atlikta sėkminga kraujagyslių sukeitimo operacija.
Žinomas žmogaus imunoglobulinų antivirusinis ir antiuždegiminis poveikis. Suaugusiesiems efektyvumas lygus placebui, tačiau vaikams efektas didesnis. Druckerio studijoje, naudojant imunoglobulinus 2 g/kg ūminio miokardito atveju, pagerėjo KS funkcija, taip pat pailgėjo išgyvenamumas. Gliukokortikoidai neturėjo poveikio, jie nerekomenduojami ankstyvoje miokardito fazėje, kai yra enterovirusų, adenovirusų, parvoviruso B19 ir Herpes virusų infekcija. Sergant ūminiu miokarditu, nerekomenduojam skirti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, taip pat neskirtini imunosupresiniai vaistai.
Sveikimo periodas
Pasveikimas – tai klinikinės būklės normalizavimasis ir širdies funkcijos atsikūrimas, kai medikamentinis gydymas netaikomas ilgiau kaip 6 mėnesius. Tai konstatuojama apie 50 proc. atvejų. Iš pradžių pagerėjimas yra klinikinis, vėliau normalizuojasi echoskopiniai duomenys, kurie dažniausiai vėluoja 3 mėnesius. Kai kuriems sveikstantiems pacientams gali vystytis komplikacijos: išlikti KS disfunkcija ir kairiųjų širdies ertmių išsiplėtimas, vėliau gali vystytis dilatacinė kardiomiopatija.
Apžiūros metu galima nustatyti funkcinį mitralinio vožtuvo nesandarumą dėl dilatuotų širdies ertmių, galopo ritmą, krūvio dispnėją. Skiriamas medikamentinis gydymas diuretikais, AKFI, beta blokatoriais. Nepaisant taikyto medikamentinio gydymo, klinikinė būklė gali blogėti iki širdies nepakankamumo. Kairiųjų ertmių persistuojanti dilatacija gali sukelti supraventrikulines aritmijas, gali susiformuoti trombai intrakardiškai ir išsivystyti embolinės komplikacijos (pvz., insultas).
Prognozė
Žaibinės miokardito formos atveju išgyvenamumas buvo ilgesnis: 90 proc. – per 10 metų ir tik 45 proc. – ūminio miokardito atveju be širdies transplantacijos. Sistolinė funkcija atsikūrė žaibinio miokardito atveju. Sunkių formų, kurioms panaudota dirbtinė kraujotaka, prognozė mažiau palanki.
Mirabel studijoje tirtas 41 pacientas, kuriems taikyta pagalbinė kraujotaka EKMO arba Thoratec, esant refrakteriniam kardiogeniniam šokui žaibinio miokardito atveju. Nagrinėti prognostiniai veiksniai, susiję su išgyvenamumu arba mirtingumu. Po reanimacijos išgyveno 68 proc. pacientų, 10 proc. buvo reikalinga širdies transplantacija, nes neatsikūrė KS funkcija. Mirtingumo veiksniai buvo troponino I-c lygis > 12 mikrog/l reanimacijos metu. 43 proc. išgyvenusiųjų atsikūrė KS funkcija ir gyvenimo kokybė buvo gera.
Žaibinio miokardito atveju nustatyti dideli kiekiai uždegimo žymenų (TNF ir IL-10), o pradinis IL-10 padidėjimas rodo ligos sunkumą. Dešiniojo skilvelio sistolinė disfunkcija yra mirtingumo ar širdies transplantacijos rodiklis sergantiesiems ūminiu miokarditu.
Telediastolinis santykis tarp užpakalinės sienelės storio ir KS > 0,17 mm, nagrinėtas Carvalho studijoje, yra susijęs su sveikimo prognostiniu veiksniu vaikams, sergantiems miokarditu ar dilatacine kardiomiopatija.
Viename tyrime 2001–2010 metais nagrinėti 23 miokarditu sergančių vaikų, gydytų Grenoblio, Klermono-Ferano ir Liono miestuose (Prancūzija), atvejai. Tyrimo tikslas – nustatyti prognostinius veiksnius trečiąją hospitalizacijos dieną vaikams nuo 0 iki 6 metų. 2013 metais apginta disertacija šia tema. Ūminis miokarditas apibrėžtas kaip ūminis širdies veiklos nepakankamumas, reikalaujantis hemodinamikai aminų ir oksigenoterapijos.
Žaibinis miokarditas – tai miokarditas su kardiogeniniu šoku, kuriam reikalingi aminai ir dirbtinė plaučių ventiliacija. 57 proc. sergančiųjų miokarditu pasireiškė virškinimo trakto sutrikimai (blogas apetitas, vėmimas), 52 proc. – kvėpavimo takų infekcija (5 rinofaringito, 1 otito, 1 bronchiolito, 1 anginos, 1 laringito atvejų iš 23), 26 proc. – dispnėja, 17 proc. – izoliuoti būklės pakitimai. Echokardiografinis tyrimas atliktas 6,5 dieną nuo pirmųjų simptomų pasireiškimo. 60,8 proc. sirgusiųjų pasireiškė ūminio širdies veiklos nepakankamumo klinika, 39 proc. – kardiogeninis šokas. EKG pokyčiai: 78 proc. – sinusinė tachikardija, 45 proc. – repoliarizacijos sutrikimai su teigiama T banga dešiniosiose krūtininėse derivacijose kūdikiams, neigiama T banga kairiosiose krūtininėse derivacijose, difuzinis mikrovoltažas, 18 proc. turėjo išemijos požymių – ST segmento pakilimą ar nusileidimą, Q bangos atsiradimą, 14 proc. buvo ritmo sutrikimų (pvz., supraventrikulinė paroksizminė tachikardija). Kardiomegalija nustatyta 74 proc. atvejų, iš jų pusei kartu buvo plaučių hipervaskuliarizacija ar skystis pleuros ertmėje.
Daugybinio organų pažeidimo simptomai: 12 atvejų nustatytas funkcinis inkstų nepakankamumas (šlapalo > 6,4 mmol/l), 18 – kepenų citolizė (ASAT > 37 IU/l, 11 – metabolinė acidozė (laktatų > 2 mmol/l). Troponinų kiekis buvo padidėjęs vidutiniškai 0,20 mikrog/l, išskyrus 2 atvejus. Skilvelių disfunkcija nustatyta kaip hipokinezės su FS, IF ir ITV Ao sumažėjimu atitinkamai 15,7 proc., 31,5 proc. ir 8,5 cm. Žaibinis miokarditas būdingesnis mažesniems vaikams.
Nekonstatuota ryškių EKG ir radiologinių skirtumų tarp šių 2 formų. Didesnis CRB kiekis buvo ūminio miokardito atvejais. Žaibinėms formoms būdingesnė didesnė citolizė ir metabolinė acidozė. Išemija, kaip troponino padidėjimas, nustatyta 50 proc. ūminio ir 89 proc. žaibinio miokardito atvejais. Pro-BNP buvo 3,5 karto didesnis žaibinio miokardito atvejais. Echoskopiškai žaibinių formų metu FS mažesnė 14– 16,7 proc. ir mažesnis ITV Ao (6–10 cm).
Pirmosios hospitalizacijos dienos rezultatai
Širdies veiklos nepakankamumas gydytas neinvazyvia oksigenoterapija, vandens restrikcija, diuretikais su digoksinu, periferiniais vazodilatatoriais AKFI ir aspirinu, kad būtų išvengta kraujo stazės sukeltų komplikacijų. Kardiogeninis šokas gydytas dirbtine plaučių ventiliacija, aminais – hemodinamikai gerinti (simpatomimetikais dobutaminu ir / ar dopaminu ir / ar adrenalinu, fosfodiesterazės inhibitoriais, pavyzdžiui, milrinonu).
Kai kuriais atvejais buvo reikalinga dekoaguliacija heparinu, kraujo transfuzija. 12 iš 23 pacientų gavo imunoglobulinus per pirmąsias 48 val. Taikant tokį gydymą 24 val., 17 pacientų (74 proc.) pagerėjo klinika iki amžiaus normų. 13 proc. pacientų būklė nei pagerėjo, nei pablogėjo. 13 proc. pacientų būklė blogėjo iki EKMO. Sveikimo prognostiniai veiksniai pirmąją hospitalizacijos dieną buvo hemodinamikos pagerėjimas ar stabilizavimas.
Nedaug reikšmingas polinkis sveikstantiems į mažesnį troponino kiekį 0,34 mikrog/l (0,02–0,64), o komplikuotais atvejais troponinas buvo aukštesnės medianos – 3,72 mikrog/l (0,07– 7,37).
Trečiosios hospitalizacijos dienos rezultatai
4 pacientams iš 23 reikėjo EKMO, iš jų 2 pacientai sirgo žaibiniu miokarditu, 2 pacientai – ūminiu miokarditu. EKMO pradėta taikyti 2,5 dieną ir truko vidutiniškai 7,8 dienos. Taikant EKMO, išgyvenamumas siekė 75 proc. Trečiąją hospitalizacijos dieną pacientai buvo suskirstyti į 2 grupes: klinikinė dinamika teigiama ir be dinamikos / neigiama dinamika. Trečiąją hospitalizacijos dieną su neigiama dinamika tyrimai buvo tokie:
l ryški metabolinė acidozė – bikarbonatų kiekis 15,5 mmol/l;
l išmetimo frakcija – 29 proc.;
l sudėtinis kriterijus: bikarbonatų < 20 mmol/l
+ troponinų > 0,10 mikrog/l.
Taip pat ryškesnis kepenų ir inkstų nepakankamumas, BNP reikšmės, ITVsAo ir išmetimo frakcijos – žemesni. Sveikimo prognostiniai veiksniai trečiąją hospitalizacijos dieną buvo klinikinis pagerėjimas – ilgalaikio pasveikimo požymis. Visų tiriamųjų vaikų, turėjusių neigiamą klinikinę dinamiką (mirtis, transplantacija ar ilgalaikis medikamentinis gydymas), klinika trečiąją hospitalizacijos dieną nesikeitė ar net blogėjo.
Apie pusei sergančiųjų ūminiu miokarditu nustatytas virusas: 5 enterovirusai (2 Koksakio virusai), 1 žmogaus Herpes virusas 6, 1 mikoplazmos sukeltas atvejis. Žaibinio miokardito atvejais 6 iš 9 tiriamųjų liga buvo virusinės etiologijos: 1 gripo, 1 žmogaus Herpes viruso 6, 2 parvoviruso, 1 EBV, 1 enteroviruso atvejis.
Iš 23gydytų pacientų buvo 3 mirties atvejai – visi vėliau nei trečiąją hospitalizacijos parą. 2 mirtys ištiko po išeminio hemoraginio insulto: 1 atvejis – dėl trombo susiformavimo taikant EKMO, mirtis 12-ą dieną, 2 atvejis – dėl trombo susiformavimo kairiajame skilvelyje, mirtis 11-ą dieną. 1 mirtis ištiko blogėjant būklei dėl bradikardijos 6-ą dieną. Tai buvo 2 mėnesių, 3,9 kg pacientas. Išgyveno 87 proc. pacientų. Nė vienam pacientui nedaryta biopsija dėl narkozės ir transportavimo neigiamos įtakos hemodinamikai. Komplikacijos hospitalizacijos metu: trombai intrakardiškai (3 atvejai), be mirtinų išeičių, ritmo sutrikimai (3 atvejai), 1 epilepsijos atvejis po išeminio insulto taikant EKMO.
Tik 1 pacientui reikėjo transplantuoti širdį, praėjus 3,5 mėnesio nuo simptomų pradžios. Jam buvo taikyta pagalbinė kraujotaka nuo penktosios hospitalizacijos dienos (12 dienų). 17 pacientų pasveiko: 5 iš 9 – sirgę žaibiniu, 12 iš 14 – sirgę ūminiu miokarditu. 2 pacientams skirtas tolesnis medikamentinis gydymas, bet jų KS funkcija nuolat gerėjo. Pasveiko 74 proc.: iš sirgusių ūminiu miokarditu – 85,7 proc., iš žaibiniu miokarditu – 56 proc.
Sveikimo prognostiniai veiksniai: mažai reikšmingi repoliarizacijos sutrikimai pradinėje EKG, mažesnė metabolinė acidozė su didesniu bikarbonatų kiekiu (vidutiniškai 19 mmol/l (17–24 mmol/l). Esant mažesniam bikarbonatų kiekiui (14,5 mmol/l (12–15 mmol/l)), buvo neigiama dinamika, mažesnis laktatų kiekis, vidutiniškai 1,8 mmol/l (1–3,5 mmol/l), pasveikusiems, blogas prognostinis veiksnys – 6,2 mmol/l (3,6– 6,4 mmol/l), mažesnis pro-BNP 22 834 ng/l, blogas prognostinys veiksnys – proBNP 31 160 ng/l. Geresni echoskopiniai rodikliai: IF, FS ir ITVsAo atitinkamai buvo 35 proc., 16 proc. ir 9 cm, o blo- gi prognostiniai rodikliai – 29 proc., 14 proc. ir 6 cm.
Virusinio miokardito diagnostiniai kriterijai yra nespecifi niai. Tik trečdaliui pacientų pasi- reiškė karščiavimo epizodų, penktadaliui – odos bėrimas. Virškinimo trakto klinika buvo dažniau- sia: daugiau nei 50 proc. atvejų pasireiškė blogas apetitas ir / ar diarėja, vėmimas dėl mezenterinės hipoperfuzijos. Tai atitinka literatūros duomenis. Tik 26 proc. pacientų pasireiškė dispnėja (tarp suaugusiųjų – 72 proc.). Žaibinio miokardito atvejais didesnė buvo kepenų citolizė ir metabo- linė acidozė. Inkstų nepakankamumas taip pat buvo kiek ryškesnis.
Echoskopiškai FS ir ITV- sAo buvo labiau sumažėję, palyginti su ūminio miokardito atvejais. Ritmo sutrikimai nustatyti 14 proc. pacientų – tai atitinka ir literatūros duo- menis. Kardiomegalija nustatyta 75 proc. atvejų, sinusinė tachikardija – 74 proc., troponino padi- dėjimas – 88 proc. atvejų. Išgyvenamumas tiria- mojoje populiacijoje buvo 87 proc. – tai atitinka literatūros duomenis. Palankesnė sveikimui klinika pasireiškė tre- čiąją hospitalizacijos dieną. 4 palankios prognozės veiksniai: l palaipsnė eiga (10 dienų, o nepalankus veiks- nys – 3 dienos); l mažesnė metabolinė acidozė (bikarbonatų 22,3 mmol/l, o nepalankus rodiklis – 15,5 mmol/l); l sudėtinis kriterijus – bikarbonatų < 20 mmo- l/l + troponinų > 0,10 mikrog/l – buvo retes- nis, mažiau sumažėjusi KS išmetimo frakcija (40 proc., o nepalankus rodiklis – 29 proc.). Šis tyrimas nerodo ryškių troponino I skirtumų. Soongswango 2005 metais atliktoje studijoje su vaikais troponino jautrumas ir specifi škumas buvo 75 proc. ir 75 proc., esant 0,026 ng/l kiekiui, ir 63 proc. ir 89 proc., esant 0,071 ng/l.
Sveikimo prognostiniai veiksniai, nepriklausomai nuo pa- gerėjimo trečiąją dieną, buvo mažesni repoliari- zacijos sutrikimai ir mažesnė metabolinė acidozė. 29 proc. vaikų, sergančių žaibine miokardito forma, pasveiko, 67 proc. nustatyta neigiama di- namika. Šie rezultatai nesutampa su literatūros duomenimis. Taip yra todėl, kad tirta nedaug pa- cientų, dalis komplikacijų buvo susijusios su pa- galbine kraujotaka. McCarthyʼio tyrime tirta 15 žaibine miokardito forma ir 132 ūminio miokardito forma sergančių pacientų. 93 proc. tiriamųjų, sergančių žaibiniu miokarditu, be transplantacijos išgyveno 11 metų, o ūminio miokardito grupėje – tik 45 proc. Į tyrimą neįtraukti jaunesni nei 15 metų vaikai dėl labai didelio klinikos polimorfizmo.
Kitos studijos buvo specifiškesnės pediatrinėje populiacijoje. Į Amabileʼio studiją įtraukta 11 vaikų nuo 0 iki 9 metų su 1 metų mediana, kurių žaibinio miokardito atvejais išmetimo frakcija buvo 22 proc. Visi pacientai buvo gydomi gliukokortikoidais, pusė imunoglobulinu ir nė vienam nereikėjo pagalbinės kraujotakos. 10 pacientų iš 11 išvengė transplantacijos ir medikamentinio gydymo 58 mėnesius. Kitų studijų išgyvenamumo ir nepasveikimo duomenys yra 20–50 proc., panašiai ir šioje studijoje, t. y. 44 proc.
2012 metais Japonijoje atliktoje studijoje, kurioje tirti 1 mėnesio–17 metų vaikai, konstatuotas bendras miokarditų išgyvenamumas 72,8 proc. Sergant ūminiu miokarditu, išgyvenamumas buvo 96,6 proc., o sergant žaibiniu miokarditu – 51,6 proc.
Grenoblio studijoje iš 4 pacientų, kuriems prireikė ECMO, 2 pacientai sirgo žaibiniu miokarditu, 1 iš jų mirė nuo infekcinių komplikacijų, kitam reikėjo širdies transplantacijos. Kitiems 2 pacientams, sirgusiems ūminiu miokarditu, blogėjo hemodinamika, todėl prireikė pagalbinės kraujotakos. Šie 2 pacientai pasveiko, bet vienam jų liko liekamųjų neurologinių simptomų po patirto insulto. Išgyvenamumas siekė 78 proc. (panašūs ir literatūros duomenys). 2011 metų Costello studija parodė, kad taikant pagalbinę kraujotaką, neurologinės komplikacijos yra dažniausia mirtingumo priežastis.
Apie 30 proc. atvejų būna liekamųjų neurologinių reiškinių po pagalbinės kraujotakos. Daugelis studijų parodė, kad EKMO panaudojimas kardiogeninio šoko metu padidino vaikų išgyvenamumą. Teele studijoje tirta 10 pacientų, kurie sirgo žaibine miokardito forma ir kuriems taikyta pagalbinė kraujotaka. 7 tiriamieji išgyveno – tai atitinka 70 proc. su 13 metų mediana. 2010 metų Nahum studijoje tirti 12 pacientų nuo 20 dienų iki 8 metų, kurie sirgo žaibine miokardito forma ir kuriems reikėjo taikyti EKMO. Išgyvenamumas siekė 83 proc. Panašūs rezultatai gauti ir suaugusiųjų populiacijoje.
Apibendrinimas
Sergant miokarditu, dėl sutrikusios širdies veiklos sumažėjus sisteminei kraujotakai, nukenčia daugelio organų funkcijos. Miokardito atveju klinika yra polimorfinė – gali vyrauti virškinimo trakto pažeidimo ar kvėpavimo nepakankamumo požymiai.
Kartu su širdies echoskopijos, EKG, pilno kraujo, CRB, troponino, BNP, radiologiniu, virusologiniu tyrimais būtina atlikti kraujo dujų, laktatų, kepenų fermentų, inkstų funkcijos rodiklių tyrimus. Jie ypač svarbūs miokardito diagnostikai, prognozei ir gydymo taktikai parinkti.
Išsivysčiusios šalys daug dėmesio skiria miokardito adekvačiam medikamentiniam gydymui hospitalizacijos pradžioje ir blogos prognozės veiksnių atpažinimui, kad laiku būtų prijungta dirbtinė kraujotaka, kai taikomo maksimalaus gydymo imunoglobulinais, inotropais ir kitomis priemonėmis nepakanka. Lietuvoje gydymas imunoglobulinais galimas tik III lygio stacionaruose, o ligonius, kurių kraujotaka nestabili, iš atokesnių vietovių transportuoti nėra kaip, nes šalyje neturime mobiliosios pagalbinės kraujotakos komandos.
Šaltinis: Pediatrija, 2016 / 3 (75)