Vyresnio amžiaus pacientų cukrinio diabeto gydymo ypatumai

Įvadas

Cukrinis diabetas (CD) – įvairių paveldimųjų ir įgytųjų priežasčių sukeltas medžiagų apykaitos sutrikimas, lėtinė liga, kuria sergant dėl insulino gamybos, sekrecijos ir jo poveikio pakitimų (audinių atsparumo insulinui) arba dėl abiejų priežasčių sutrinka visa medžiagų apykaita (angliavandenių, baltymų, riebalų), išsivysto lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų (ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių) ilgalaikis pažeidimas ar disfunkcija (Pasaulio sveikatos organizacija, 1999).1 tipo CD vystosi dėl autoimuninės kasos beta ląstelių destrukcijos, dažniausiai sukeliančios absoliutų insulino stygių, o 2 tipo CD – tai lėtinė metabolinė liga dėl santykinai sumažėjusios insulino sekrecijos ir atsparumo insulino veikimui audiniuose. Prastai gydoma liga pažeidžia smulkiąsias ir stambiąsias kraujagysles, skatina diabetinių komplikacijų išsivystymą. Be to, CD yra kardiovaskulinių komplikacijų rizikos veiksnys, didinantis mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Sergamumas šia liga pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, didėja. Sergamumo 2 tipo CD pikas – 63–65 gyvenimo metai. Neretai vyresnio amžiaus žmonės serga gretutinėmis ligomis, pasunkinančiomis ne tik CD kontrolę, bet ir gydymo pasirinkimo galimybes. Vyresniems pacientams dažniau pasitaiko ne tik mikro- ir makrokraujagyslių komplikacijų, bet jie serga ir geriatriniais sindromais – kognityvinių funkcijų sutrikimu, depresija, šlapimo ar išmatų nelaikymu, būdinga polifarmacija. CD gydymas turėtų būti individualizuotas – parenkamas kiekvienam pacientu individualiai.

Greta Jagučianskaitė

Tęsinys leidinyje "Geriatrijos aktualijos" 2019 m. Nr.1