Albuminai

Albuminai (lot. albumen – baltymas) yra paprastieji globuliniai, nedidelės molekulinės masės baltymai, esantys žmogaus ir gyvūnų skysčiuose ir tam tikrų augalų sėklose. Būdingi pavyzdžiai: serumo albuminas, pieno laktalbuminas, ovalbuminas, ricinas, leukozinas, leguminas (ankštinių augalų albuminas). Jiems tenka iki 55–60 proc. žmogaus kraujo plazmos baltymų. Albuminai tirpūs vandenyje ir lengvai kristalizuojasi sočiajame Na₂SO₄ tirpale. Jie lengvai prijungia vandenį, metalų jonus ir kitas medžiagas. Albuminų koncentracija kraujo serume yra 46–50 g/l. Per parą kepenyse sintetinama apie 12 g albuminų. Jų T_1/2 yra apie 20 dienų. Struktūroje yra 585 aminorūgščių liekanos, 17 disulfidinių jungčių. Molekulinė masė – 35 000–70 000 Da, pI – 4,7. Albumino molekulę sudaro viena polipeptidinė grandinė, kurios N-gale yra asparto rūgštis, o C-gale – alaninas. Albuminai yra vieni iš nedaugelio baltymų, kurie nėra glikoproteinai. Albuminų molekulėje yra daug dikarboksiaminorūgščių (glutamo, asparto), todėl jie kraujyje sulaiko Ca²⁺, Cu²⁺, Zn²⁺ katijonus. Juose gana daug yra lizino, leucino ir valino, o mažiausiai – triptofano, cisteino, metionino, izoleucino. Jų elektrinis neigiamumas didesnis negu globulinų, todėl jie greičiau juda anodo link. Albuminai yra homogeniškiausia kraujo plazmos baltymų frakcija. Apie 40 proc. albuminų cirkuliuoja kraujyje, likusi dalis – tarpląsteliniame skystyje, kurio tūris 4 kartus didesnis negu kraujo plazmos tūris. Dėl gana nedidelės molekulinės masės ir didelės koncentracijos albuminai garantuoja iki 80 proc. kraujo plazmos osmosinį slėgį. Žmogaus organizme yra apie 310–330 g albuminų, iš jų 110–130 g yra kraujyje. Esant hipoalbuminemijai, kraujo plazmos osmosinis slėgis sumažėja, todėl pažeidžiama pusiausvyra paskirstant neląstelinį skystį tarp kraujagyslių ir neląstelinės erdvės. Kliniškai tai sukelia pabrinkimus. Nustatyta, kad hiperproteinemiją dažniausiai lydi hiperglobulinemija, o hipoproteinemiją – hipoalbuminemija. Dėl santykinio kraujo plazmos tūrio mažėjimo sumažėja inkstų kraujotaka, tai skatina renino-angiotenzino-aldosterono sistemą, kuri garantuoja kraujo tūrio atkūrimą. Tačiau jei trūksta albuminų, kurie turi sulaikyti Na⁺, kitus katijonus ir vandenį, vanduo migruoja į tarpląstelinę erdvę, didindamas pabrinkimus. Hipoalbuminemija būna, sumažėjus albuminų sintezei kepenų ligų metu (cirozės fazė), padidėjus kapiliarų laidumui, netekus baltymų dėl nudegimų, esant katabolinei būsenai (sepsis, piktybiniai navikai), esant nefroziniam sindromui, lydimam albuminurijos, ir badaujant. Antra labai svarbi albuminų funkcija yra jų pernašos savybės. Jie perneša laisvąsias riebalų rūgštis, nekonjuguotą bilirubiną, trijodtironiną, daugelį vaistų (aspiriną, dikumarolį, sulfacilamidus). Gydant ligas, kurių metu būna hipoalbuminemija, reikia atsiminti, kad tokiais atvejais padidėja laisvų vaistinių medžiagų kiekis kraujyje. Be to, tam tikros vaistinės medžiagos gali varžytis dėl prijungimo centrų albuminuose su bilirubinu arba tarpusavyje.

Prealbuminai – judriausia kraujo plazmos frakcija elektroforeziniame lauke. Jų judrumas priklauso nuo aminorūgščių sudėties. Jie sudaro 0,2–0,3 proc. visų kraujo baltymų. Sintetinami kepenyse. Svarbiausia prealbuminų funkcija – tiroksino sujungimas. Jie taip pat sudaro kompleksus su retinolio nešikliu.

Transtiretinas yra prealbuminas, prijungiantis tiroksiną. Jis priskiriamas prie albuminų frakcijos. Yra ūminės fazės baltymas. Viename prijungimo centre jis gali prijungti retinolį jungiantį baltymą, o kitame – iki dviejų molekulių tiroksino ir trijodtironino.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė