Antioksidantai

Tai – junginiai arba fermentai, saugantys ląsteles nuo aktyvių deguonies formų, neutralizuojantys laisvuosius radikalus. Visose ląstelėse yra aktyvių specifinių fermentų superoksiddismutazės (EC 1.15.22), katalazės (EC 1.11.1.6), glutationperoksidazės (EC 1.11.1.9). Šie fermentai aktyviausi kepenyse, antinksčiuose, inkstuose, čia mitochondrijų citochromo P450 ir peroksisomų yra daug. Superoksiddismutazė superoksido anijonus verčia vandenilio peroksidu:

Superoksiddismutazės izofermentai citozolyje ir mitochondrijose yra lyg pirmas apsaugos etapas, nes superoksido anijonas iš aktyvių deguonies formų susidaro pirmas. Superoksiddismutazė yra indukuojamas fermentas, t. y. jo sintezė padidėja, jeigu ląstelėse aktyvinama peroksidinė oksidacija. Vandenilio peroksidas, kuris gali sužadinti (inicijuoti) pačios aktyviausios formos OH^· susidarymą, ardomas fermento katalazės:

Katalazės paprastai randama peroksisomose, čia susidaro daugiausiai H₂O₂, taip pat leukocituose, čia ji apsaugo ląsteles nuo „respiracinio sprogimo“. Glutationperoksidazė – pagrindinis fermentas, inaktyvinantis aktyvias deguonies formas. Jis ardo H₂O₂ ir lipidų hidroperoksidus. Fermentas katalizuoja H₂O₂ redukciją glutationo tripeptidu (g-glutamilcisteinilglicinas):

Glutationo sulfhidrilinės grupės (G–SH) yra elektronų donorai ir oksiduojasi iki disulfidinės glutationo formos, čia dvi glutationo molekulės sujungtos disulfidine jungtimi. Oksiduotas glutationas redukuojamas, katalizuojant glutationreduktazei (EC 1.6.4.2):

Glutationperoksidazė, kuri redukuoja lipidų hidroperoksidus, kofermentu naudoja seleną. Jei jo trūksta, antioksidacinė apsauga sumažėja.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė