Apoptozė

Tai yra genetiškai užprogramuota, reguliuojama ląstelių ir jos komponentų žūtis degradacijos būdu (įskaitant chromatino kondensaciją ir DNR fragmentaciją) ir tolesnė jų fagocitozė makrofagais. Apoptozė nustatoma organų morfogenezės metu, šalinant imunokomponentinių ląstelių klonų autoreaktyvumą, reguliuojant vešėjančių ląstelių populiaciją, esant pažeistam ląstelės genomui. Anomaliai padidėjęs ląstelių atsparumas apoptozei yra svarbus vystymosi sutrikimų patogenezei, autoimuninių ligų ir piktybinių navikų formavimosi dėl sutrikusių ir mutuotų ląstelių žūties slopinimui. Anomaliai padidėjusi ląstelių žūtis dėl apoptozės yra lydima ligų (infekcijos, išeminių pažeidimų), taip pat ir kitų lėtinių patologijų (neurodegeneracinių ligų, AIDS). Natūralioji apoptozė prasideda, įsitraukus savitiesiems signalo perdavimo keliams, dažniausiai tam tikriems ligandams susijungus su ląstelių paviršiuje esančiais receptoriais. Molekulinis apoptozės mechanizmas evoliuciškai nekintamas (konservatyvus). Apoptozei būdingi morfologiniai ląstelių pokyčiai: chromatino kondensacija, DNR trūkinėja, citoplazma susitraukia, mitochondrijos ir ribosomos išsidėsto tankiai, plazminė membrana susilieja su endoplazminiu tinklu, išsiplečia daugelyje vietų, galiausiai susidaro apoptoziniai kūnai, kuriuos fagocituoja makrofagai. Apoptoziniam mechanizmui didžiausią įtaką turi kaspazės – viduląstelinių proteazių šeima (EC 3.4.22), kurioms būdingas hierarchinis kaskadinis tarpusavio aktyvinimas dalinės proteolizės būdu.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė