Jodo apykaita

Tai – biocheminiai jodo virsmai organizme, glaudžiai susiję su skydliaukės veikla, taip pat su kepenimis, inkstais ir kitais organais. Jų tyrimai svarbūs diagnozuojant skydliaukės ligas, susijusias su jos funkciniu sutrikimu. Jodo organizme yra 20–30 mg, 1/3 yra skydliaukėje. Jodo organizme yra jodidų ir organiškai sujungtos formos: tireoglobulino, jodtironinų, jodtirozinų pavidalu kraujyje, organuose ir kituose biologiniuose skysčiuose. Jodas į kraują patenka jodidų forma, kurie išsiskiria į kraują iš žarnyno. Kitos jodo formos redukuojamos žarnyne iki jodidų. Po įsiurbimo iš cirkuliuojančio kraujo didelę dalį jodidų paima skydliaukė, inkstai, mažiau – kiti organai.

Skydliaukėje jodidai oksiduojami iki atominio jodo, kuris įsiterpia į tireoglobulino molekulę ir sudaro organiškai sujungtą jodą. Apie 2 proc. jodo lieka jodidų formos ir gali grįžti į kraujo plazmą, kur jie yra labiliai sujungti su baltymais. Svarbiausi jodo turintys tireoglobulino komponentai yra tirozino dariniai – mono- ir dijodtirozinai, nepasižymintys hormono aktyvumu, ir jodtironinai (tiroksinas, arba tetrajodtironinas, ir trijodtironinas) – svarbiausi skydliaukės hormonai. Šie komponentai sujungia 80–90 proc. viso skydliaukės jodo, iš kurio jodtirozinų daliai tenka 50–70 proc., o jodtironinų – 25–30 proc. Katalizuojant proteazėms ir proteinazėms, iš tireoglobulino atsipalaiduoja tiroksinas ir trijodtironinas, taip pat monojodtirozinas ir dijodtirozinas. Tiroksinas ir trijodtironinas patenka į kraują, jodtirozinai folikuluose dejodinami, jų jodas vartojamas tiroidinių hormonų sintezei. Svarbiausias hormonas yra tiroksinas, turintis ¾ viso kraujo jodo. Taip pat yra nedidelis kiekis trijodtironino. Be to, kraujyje nuolat yra jodido, sudarančio 21–30 proc. kraujo jodo. Normaliai jodtirozinų kraujyje nebūna, jie atsiranda, sergant tirotoksikoze ir tiroiditu. Bendra netiroidinio jodo koncentracija suaugusiojo organizme: iš viso yra 5 μg%, t. y. 1150 μg, iš jų 150 μg yra kraujo plazmoje, 1000 μg – audiniuose.

Cirkuliuojančiame kraujyje jodo koncentracija yra apie 8,5 μg%. 0,5–1,0 μg% sudaro jodidai, likusi dalis – su baltymais sujungtas kraujo plazmos jodas, kurio 90 proc. sudaro tiroksinas, sujungtas su tiroksiną jungiančiu α-globulinu, prealbuminu ir albuminu. Taigi tik 0,1 proc. tiroksino yra laisvo. Trijodtironinas taip pat sujungtas su baltymais, bet ryšys silpnesnis. Laisvi skydliaukės hormonai patenka į audinius, čia veikia ir katabolizuoja. Tiroksino skilimo pusperiodis yra 6–7 dienos, trijodtironino – 2–3 dienos. Svarbią vietą jodo apykaitoje užima skydliaukė, kepenys, inkstai, smegenys, raumenys ir virškinimo sistema. Dejodinant jodtironinus, atskilęs jodas iš dalies vėl panaudojamas tiroidinių hormonų sintezei. Reutilizuojant jodo netenkama apie 10 proc. Deamininant tiroksiną ir trijodtironiną, susidaro jų ketonorūgštys – tetrajodtiropiruvo, trijodtiroacto rūgštys. Dekarboksilinant jodtironinus, susidaro tiroksaminas. Kepenyse vyksta jodtironinų fenolio grupės konjugacija su gliukurono (uridin-5-difosfato gliukurono, UDP-GU) ir sieros (3-fosfoadenozin-5-fosfato, PAPS) rūgštimis, o susidarę atitinkami esteriai su tulžimi patenka į žarnyną. Žarnyno gleivinėje yra β-gliukuronidazės, kuri suskaido susidariusius porinius junginius, išsiskiria tiroksinai. Taigi su išmatomis išsiskiriantis jodas yra iš tiroksino.

Jodo apykaita sutrinka skydliaukės patologijos metu, taip pat būdinga kepenų, inkstų, virškinimo sistemos ligoms. Jos sutrikimas gali būti skydliaukės ligų priežastis arba pasekmė. Kai jodo trūksta aplinkoje, susergama endeminiu gūžiu, sutrikus jodo utilizacijai skydliaukėje, – sporadiniu gūžiu, atsiradus giliems tiroidinės hormonų genezės, pernašos ir jodo turinčių hormonų katobolizmo sutrikimams, susergama difuziniu toksiniu gūžiu. Klinikinės formos priklauso nuo skydliaukės funkcijos. Esant hipertireozei ir tirotoksikozei kraujyje, padidėja jodtironinų ir su baltymais sujungto jodo, o hipotireozės atvejais jų koncentracijos sumažėja. Sergant tiroiditu, bendras jodo kiekis skydliaukėje gali nesikeisti, bet sutrinka organinio jodo sintezė, todėl sumažėja jodo-131 kaupimas skydliaukėje ir su baltymais sujungto jodo koncentracija kraujo plazmoje. Pasitaiko ir įgimtų jodo apykaitos ligų dėl skydliaukės parenchimos fermentų trūkumo ar nepakankamo jų, pvz., jodinazės, aktyvumo.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė