Neuroleptikai

Tai yra vaistinių preparatų grupė, daugiausiai slopina emocines ir elgsenos reakcijas, bet nesukelia sąmonės pokyčių. Pagrindinė neuroleptikų funkcija – slopinti tokius psichinius sutrikimus, kaip kliedesiai, haliucinacijos ir kt. Šiuo metu, atsižvelgiant į cheminę struktūrą, neuroleptikai skirstomi į šias klases: fenotiazinai, tioksantinai, tricikliniai neuroleptikai, butirofenonai, difenilbutilpeperidinai, sulfanilbenzaminai, indolo ir karbolino dariniai, rauvolfijos alkoloidai ir jų sintetiniai analogai. Remiantis klinikiniais duomenimis, skiriama keletas poveikio rūšių: raminamasis (sedatyvinis) poveikis, antipsichozinis poveikis (kliedesių, haliucinacijų slopinimas), poveikis sinapsinėms ir vegetacinėms reakcijoms (arterinio kraujospūdžio mažinimas, poveikis kvėpavimo dažniui ir gyliui, kūno temperatūros sumažėjimas, poveikis ekstrapiramidinei sistemai, pasireiškiančiai parkinsonizmo simptomatika), skatinamasis poveikis, ilgai vartojant tam tikrus neuroleptikus. Daugeliu atvejų neuroleptikai veikia dopaminerginį perdavimą, dažniausiai slopindami postsinapsinius dofamino receptorius dryžuotajame kūne. Jie iš dalies veikia ir kitas priekines smegenų struktūras. Jie slopina tokius receptorius uodeguotajame branduolyje ir išlaisvina jį nuo juodosios medžiagos slopinamojo poveikio. Neuroleptikai sustiprina dryžuotojo kūno funkcijas, tai mažina emocinį ir judėjimo aktyvumą, stiprina jo kontrolę žievei ir kitoms psichofiziologinėms reakcijoms. Neuroleptikai mažai veikia kitas mediatorines sistemas.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė