Osteoidinė osteoma

Tai yra nežinomos etiologijos gerybinis kaulų navikas, sudarytas iš osteoidinio ir trabekulinio kaulų audinio, paprastai mažesnis nei 1,5–2 cm dydžio. Osteoidinė osteoma praktiškai niekada nesupiktybėja. Ji yra dažnas kaulų navikas, sudarantis 10–12 proc. visų simptominių gerybinių kaulų navikų ir 3–5 proc. visų pirminių kaulų navikų. Dažniausiai ji paplitusi tarp jaunų asmenų, tačiau galima ir bet kurio amžiaus žmonėms nuo 8 mėn. iki 70 metų. 90 proc. atvejų nustatoma jaunesniems nei 25 m. amžiaus asmenims. 3 proc. atvejų sudaro vaikai iki 5 metų, o vyresni nei 30 metų – 13 proc. atvejų. Vyrai serga dažniau nei moterys, santykis 2,3:1. Osteoidinė osteoma susiformuoja, kai tam tikros ląstelės kaule ima nekontroliuojamai dalytis. Tada iš kaulinio ir kitų audinių susiformuoja darinys (osteoma), kuris augdamas normalų kaulą pakeičia nenormaliu, kietu kauliniu audiniu. Tačiau priežastys, kodėl toks procesas įvyksta, nėra aiškios. Pagrindinis osteoidinės osteomos simptomas yra skausmas, kuris dažniausiai pasireiškia dar prieš atsirandant radiologiniams ligos požymiams. Paprastai būdingas pažeistos srities vietinis, besitęsiantis, gilus, geliančio pobūdžio skausmas, kuris paūmėja naktį (95 proc. atvejų). Skausmas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų, kol galiausiai diagnozuojama osteoidinė osteoma. Simptomai gali priminti stuburo išvaržą ar sukelti į šaknelinius panašius skausmus pečiuose, rankose, kojose. Skausmas ryškiai sumažėja nuo nedidelių dozių nesteroidinių vaistų nuo uždegimo. Alkoholis gali išprovokuoti skausmo priepuolį. Apie osteoidinę osteomą reikia pagalvoti, kai jaunas žmogus skundžiasi skausmais kaklo, nugaros srityje, yra skausminga skoliozė ar nustatomi šakneliniai, plintantys skausmai į apatines galūnes, pečius. Pagrindiniai rentgeniniai osteoidinės osteomos požymiai yra mažiau nei 2 cm dydžio ovalus ar apvalus židinys žievinėje kaulo dalyje, apsuptas sklerozės srities, gali būti su kalcifikacija centre. Nustatant osteoidinės osteomos diagnozę, gali būti atliekamas kaulų scintigrafinis tyrimas. Jis atliekamas, kai rentgeniniai tyrimai yra neaiškūs ar be pakitimų, ypač kai vaikai skundžiasi nugaros skausmais. Kaulų scintigrafiniam tyrimui būdingas nespecifinis, tačiau intensyvus radionuklidinės medžiagos kaupimosi židinys osteomos vietoje. Kompiuterinė tomografija padeda tiksliai nustatyti židinio ribas. Šis tyrimas naudingas, kai nepavyksta naviko nustatyti įprasto rentgeninio tyrimo metu ar osteoidinė osteoma yra kritinėse vietose (pvz.: stuburas, šlaunikaulio kaklas). Magnetinis branduolių rezonanso tyrimas yra mažiau patikimas nei kompiuterinė tomografija, diagnozuojant osteoidinę osteomą. Kai minėtais tyrimo metodais nepavyksta nustatyti naviko, kartais atliekama arteriografija. Galutinai osteoidinės osteomos diagnozė gali būti patvirtinama tik po histologinio medžiagos tyrimo. Paprastai gydyti osteoidinę osteomą operacija netaikoma, nes navikas ir simptomai gali savaime išnykti per keletą metų. Pagrindinis osteoidinės osteomos gydymas yra skausmo malšinimas medikamentais. Ją šalinti reikia tiems ligoniams, kuriems medikamentinis skausmo malšinimas neveiksmingas, ar jie netoleruoja medikamentinio gydymo. Osteoidinė osteoma gali būti šalinama atviros chirurginės operacijos metu arba atliekant minimaliai skvarbias procedūras. Po sėkmingos osteoidinės osteomos šalinimo procedūros skausmas išnyksta po kelių valandų ar dienų.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė