Panhipopituitarizmas (Simondso liga)

Pirminis pagumburio ir posmegeninės liaukos nepakankamumas. Tuo metu sumažėja daugelio posmegeninės liaukos hormonų sekrecija ir antrinė periferinė endokrininių liaukų hipofunkcija. Priežastys – priekinės posmegeninės liaukos dalies atrofija ir hipofunkcija, pagumburio liberinų trūkumas, infekcija (sepsis, encefalitai, tuberkuliozė, sifilis), kraujagyslių pažaidos. Dažniausios priežastys: abortai, komplikuoti nėštumai ir gimdymai po eklampsijos, sukėlę didelius kraujavimus (700–1000 ml), kurie sutrikdo posmegeninės liaukos kraujo cirkuliaciją. Klinikinis vaizdas priklauso nuo posmegeninės liaukos funkcijos mažėjimo laipsnio. Žymus kūno masės sumažėjimas yra vyraujantis ligos požymis (hipofizinė kacheksija). Simondso liga prasideda, kai pažeidžiama apie 90–95 proc. posmegeninės liaukos audinio. Ligos sunkumą ir jos eigą lemia antinksčių funkcijos susilpnėjimas (hipokorticizmas), sumažėja ligonių atsparumas infekcijoms ir įtampos poveikiui. Atsiranda bendras silpnumas, adinamija, hipotenzija ir hipoglikemija. Neatsižvelgiant į posmegeninės liaukos pažaidos veiksnį ir sutrikimo pobūdį, kliniškai nustatomas adenohipofizės tropinių hormonų sekrecijos sumažėjimas. Po to prasideda antrinė antinksčių, skydliaukės ir lytinių liaukų hipofunkcija. Visiems ligos variantams būdingi psichikos sutrikimai: sumažėja emocinis aktyvumas, atsiranda abejingumas aplinkai, depresija ir kiti psichiniai nukrypimai iki psichozės.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė