Skeletas, griaučiai

Kūno kaulinis struktūrinis pagrindas, atliekantis atraminę ir apsauginę funkcijas ir kartu su raumenimis sudarantis ertmes, kuriose išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai, pvz., galvos smegenis saugo kaukolė, nugaros smegenis – stuburas, plaučius ir širdį – krūtinės ląsta ir pan. Organizmas gali judėti todėl, kad kaulai sudaryti kaip ilgi ir trumpi svertai, sujungti paslankiomis jungtimis – sąnariais ir juos judinančiais raumenimis, kuriuos valdo nervų sistema. Svarbiausia griaučių paskirtis – sutvirtinti kūną. Prie jų priaugę raumenys.

Žmogaus griaučiai skirstomi į ašinius ir pridėtinius. Ašiniams griaučiams priklauso stuburas, krūtinės ląstos kaulai, poliežuvinis kaulas ir kaukolė. Pridėtiniams griaučiams priklauso apatinių ir viršutinių galūnių kaulai.

Naujagimis turi ~270 kaulų, keturiolikmetis turi ~356, tačiau bręstant kai kurie kaulai suauga. Subrendusio žmogaus griaučius sudaro 200 įprastinių (kanoninių) kaulų, 6 klausomieji ir įvairus skaičius sezamoidinių (maži kauliukai tarp sausgyslių), iš viso ~228 kaulai.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė