Tuliaremija
Ligos aprašymas
Tai gamtinė židininė infekcija, kurią gyvūnai natūraliu būdu gali perduoti žmonėms. Jai būdingi uždegiminiai pokyčiai sukėlėjo patekimo vietoje, karščiavimas, regioninis limfmazgio uždegimas, bakterijų buvimas kraujyje ir užsitęsusi ligos eiga.
Sukėlėjas
Tuliaremiją sukelia bakterija Francisella tularensis, atspari išdžiūvimui ir šalčiui, ilgai išsilaiko maisto produktuose, graužikų lavonuose ir kailiukuose.
Paplitimas
Dažniausiai serga suaugę vyrai, kaimo gyventojai, medžiotojai, žvejai, žemės ūkio darbuotojai. Pagrindinis infekcijos šaltinis graužikai (pelėnai, žiurkėnai, triušiai, kiškiai). Gamtoje tuliaremijos sukėlėjai tarp savo šeimininkų perduodami erkių (jos kartu ir infekcijos šaltinis) ar kraują siurbiančių dvisparnių, pavyzdžiui, uodų. Infekcija graužikų tarpe plinta alimentiniu keliu, per užkrėstus pašarus ir vandenį. Žmogus užsikrečia transmisiniu (įkandus erkei, uodui) būdu, su maistu (užterštu graužikų išmatomis ar šlapimu), vandeniu (jį užteršus graužikų lavonais), kontaktiniu (medžiojant, lupant kailius, dorojant mėsą) ar oro dulkiniu būdu (kuliant, tvarkant šieną, šiaudus, grūdus).
Simptomai
Tuliaremija susergama vidutiniškai po 3-5 dienų nuo užsikrėtimo. Liga prasideda staiga šaltkrėčiu, aukšta temperatūra (38-400C). Skauda galvą, strėnas ir raumenis, blogas apetitas, sutrinka miegas, kartais vemiama. Sunkiu ligos atveju galimi sąmonės sutrikimai. Veidas ir akys paraudusios, liežuvis apsinešęs, pirmosios savaitės pabaigoje padidėja kepenys ir blužnis. Karščiuojama 1-4 savaites, kartais ilgai tęsiasi subfebrilitetas. Pagal užsikrėtimo būdą ir sukėlėjo patekimo vietą skiriamos kelios tuliaremijos klinikinės formos: opinė liaukų tuliaremija (odos opa, esant limfmazgių padidėjimui), liaukų tuliaremija (vietinis limfinių mazgų padidėjimas, nesant opos), akių liaukų tuliaremija (akių junginės uždegimas, esant padidėjusiems limfiniams mazgams priešais ausies kaušelį), burnos ir ryklės tuliaremija, plaučių tuliaremija (pirminis plaučių uždegimas), žarnyno tuliaremija, tifoidinė (į vidurių šiltinę panaši) tuliaremija ir kitos.
Diagnostika
Remiamasi klinikiniais simptomais ir paplitimo duomenimis. Laboratoriniam kraujo tyrimui būdinga sumažėjęs bendras baltųjų kraujo ląstelių kiekis, santykinis limfocitų kiekio ir eritrocitų nusėdimo greičio padidėjimas. Atliekami išsamesni laboratoriniai tyrimai tuliaremijos diagnozei pagrįsti.
Gydymas
Sukėlėjui paveikti skiriamas antibakterinis gydymas. Pirmo pasirinkimo vaistas – streptomicinas. Taip pat efektyvūs yra gentamicinas, chloramfenikolis, doksiciklinas. Gydoma 10-14 dienų. Antibiotikus būtina skirti dar 4-5 dienas temperatūrai sunormalėjus. Organizmas valomas elektrolitų tirpalais į veną. Pažeisti limfiniai mazgai šildomi, susiformavę pūliniai sutvarkomi chirurgiškai.
Profilaktika
Tuliaremijos paplitimo teritorijose stebimi gamtiniai židiniai, nustačius atvejus organizuojamas laukinių graužikų naikinimas. Tų teritorijų gyventojai turi būti mokomi vengti erkių, uodų įkandimo, naudoti repelentus, negerti atvirų vandens telkinių vandens, medžiotojai, kailiukų perdirbėjai turi naudoti gumines pirštines, dezinfekuoti rankas po kailiukų lupimo, mėsos dorojimo. Svarbus žiurkių naikinimas gyvenvietėse, gyvenamosiose patalpose, maisto apsauga nuo jų.
Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas