Skydliaukės patologijos įvertinimas

Norma  suaugusiesiems
TSH 0,27–4,2 mU/l
FT4 11,8–24,6 pmol /l
FT3 5,4–9,4 pmol /l
Rodikliai     
TSH
T4
FT3
Laisvas tiroksinas
Laisvas trijodtironinas
LT3
LT4
Anti-TPO
Anti-TG
Tiroglobulinas
TSHr
FSH
LH
AKTH

HIPOTIROZĖ
Hipotirozė – tai sindromas, kurio atsiradimą sąlygoja nepakankama tiroksino (T4) sekrecija skydliaukėje. Lengvo ir vidutinio sunkumo hipotirozė pasireiškia nepakankamu T4 hormono kiekiu kraujyje. Sunkesniais atvejais kraujyje trūksta ir trijodtironino (T3) – pagrindinio aktyvaus skydliaukės endokrininio komponento, veikiančio ląstelių viduje. Kadangi didžiausia T3 dalis pagaminama iš T4, ateinančio iš skydliaukės į periferiją, tai pastarojo hormono trūkumas ir yra dažniausia hipotirozės priežastis. Panašiai kaip ir anemija, hipotirozė yra ne diagnozė, bet kokios nors specifinės patologijos išraiška. Pagrindiniai laboratorinės diagnostikos tikslai yra šie: 1) įvertinti skydliaukės pažeidimą; 2) diagnozuoti to pažeidimo priežastį. Daugeliui ligonių, sergančių hipotiroze, reikia ilgo ir nuoseklaus gydymo.

Diagnozuojant hipotirozę, svarbiausi laboratoriniai testai yra laisvas tiroksinas (FT4) ir tirostimuliuojantis hormonas (TSH). Bendras T4 tyrimas taip pat kartais atliekamas. Tačiau daugelis būklių, nesusijusių su skydliaukės patologija, gali sukelti bendro T4 koncentracijos pakitimus.

Jautriausias diagnozuojant hipotirozę yra TSH tyrimas. TSH – skryningo tyrimas atliekamas įtarus hipotirozę. Nepastebėti (nustatant vien tik TSH) gali būti tik reti hipofizės arba pogumburis patologijų atvejai, kai TSH koncentracija yra normos ribose. Kad būtų sumažinta galimybė praleisti tokius patologijos atvejus, būtina nustatinėti abu hormonus – TSH ir FT4 kartu.

Pačios dažniausios hipotirozės priežastys – autoimuninės ligos, Hashimoto tiroiditas ir ankstesnė chirurginė intervencija. Pagrindiniai Hashimoto tiroidito požymiai yra padidėjusi skydliaukė, padidėjusi anti-TPO bei anti-TG koncentracija kraujyje. Tiroiditai būna skausmingi ir beskausmiai. Abiem atvejais pasireiškia skydliaukės hipofunkcija. Šis hipotirozės pasireiškimas gali būti greitas – nuo kelių savaičių iki 3 mėnesių. Skausminga skydliaukė paprastai rodo poūmį granulomatozinį tiroiditą. Įgimtos hipotirozės turėtų būti atidžiai ieškoma atliekant neonatalinį skryningą. Hipofizinės ir pogumburio kilmės hipotirozė paprastai būna kartu su kitais endokrininiais šių sistemų pažeidimo požymiais.

Hipotirozės priežastys

• Ankstesnė chirurginė intervencija, Hashimoto tiroiditas, pirminė skydliaukės atrofija, ankstesnis gydymas radioaktyviu jodu, antitiroidiniai preparatai, infiltracinės ligos (cistinozė, amiloidozė, leukemija), jodo trūkumas organizme, įgimta hipotirozė (paprastai skydliaukės disgenezė arba agenezė), autoimuninės ligos, skydliaukės fermentų trūkumai, audinių rezistentiškumo skydliaukės hormonams sindromas, hipofizės nepakankamumas (tik TSH, bet ne FT4 trūkumas), pogumburio funkcinis nepakankamumas (trauma, navikas, retas tirotropino–rilizing faktorių trūkumas).

Gydymo monitoringas. Optimalus hipotirozės gydymas – tai sintetiniai T4 preparatai, skiriami į vidų (levotiroksinas). Gydymas T4 preparatais greitai normalizuoja serumo FT4, FT3 ir TSH rodiklius. Šis gydymas taip pat užtikrina, kad tvarkingai naudojant medikamentus rodikliai tik truputį svyruoja valandų eigoje, todėl skydliaukės funkcija išlieka normos ribose. Toks gydymas leidžia įvertinti ir T3 rodiklio vertes (t.y. kaip audiniuose vyksta T4 virsmas į T3). Gydant adekvačiai serumo FT3 ir T3 būna normos ribose, nors maža dalis T3 sekrecijos ir nebūna kompensuota, o T4/T3 santykis būna padidėjęs (dėl gydymo vien tik T4 preparatais). Įvairių levotiroksino preparatų hormoninis aktyvumas skiriasi. Be to, ligoniai individualiai reaguoja kiekvienu konkrečiu atveju. Remiantis TSH ir FT4 koncentracijos nustatymu, galima gana preciziškai dozuoti medikamentus. Levotiroksino tabletės išleidžiamos įvairiomis dozėmis: 25, 50, 100, 112, 125, 150, 175, 200, ir 300µg. Smulkesni dozavimai taip pat kartais taikomi, nes medikamentus galima skirti ne kiekvieną dieną. Kadangi T4 gyvavimo pusperiodis yra 7 dienos, tokios gydymo schemos nebūtinai keičia hormono koncentraciją kraujyje. Paros metas, kai geriama tabletė, neturi reikšmės. Jeigu netyčia praleidžiama viena ar kita dozė, kitą kartą galima dviguba arba triguba dozė. Terapinei dozei sureguliuoti paprastai reikia 5–6 savaičių tam, kad serumo TSH, FT4 ir FT3 pasiektų stabilią, naują koncentraciją. Vidutinė levotiroksino paros dozė, reikalinga pasiekti normalią TSH koncentraciją ligonio serume, yra 150µg (2µg/kg kūno masės), jeigu skydliaukė visai nefunkcionuoja. Tačiau kiekvieno individo organizmo poreikiai gali labai skirtis, todėl dažniausiai pasirenkama korekcijos dozė būna tarp 50 ir 150µg. Faktoriai, turintys įtakos optimaliai levotiroksino dozei, apibendrinti žemiau.

Faktoriai, turintys įtakos optimaliam tiroksino dozavimui

• Amžius. Vyresniems ligoniams reikia didesnės tiroksino dozės, vaikams užtenka mažesnės dozės kilogramui kūno svorio.
• Svoris. Didėjant kūno svoriui reikia didesnės dozės.
• Rezidualinė skydliaukės funkcija. Kuo labiau išsaugota skydliaukės funkcija, tuo mažiau reikia vaisto.
• Medikamentai. Kai kurie anticholesteroliniai medikamentai (rezinai) pakeičia tiroksino aktyvumą.
• Žarnyno patologija. Malabsorbcijos sindromas, uždegiminės ligos, žarnyno chirurginės intervencijos mažina T4 patekimą į organizmą.
• Lytis. Vyrams iki 60 metų amžiaus kartais rekomenduojama skirti kiek didesnes dozes.

Gydymo monitoringas ir pradinis gydymo etapas. Greitis, kuriuo turi būti koreguojama hipotirozė, turi būti gerai įvertintas pradinės diagnostikos momentu. Pagrindinis pavojus – tai miokardo išemija, kuri gali pasireikšti ligoniams, turintiems koronarinių arterijų patologiją. Viena pagrindinių tokios komplikacijos priežasčių gydant tiroksino preparatais – padidėjęs deguonies suvartojimas širdies raumenyje. Priklausomai nuo ligonio būklės, amžiaus, gretutinės patologijos, paprastai pradedama nuo 25–150µg.

Gydymo efektyvumas gali būti nustatomas matuojant TSH, FT4 ir FT3 (pastarąjį – jeigu reikia). Tikslas yra pasiekti TSH normos reikšmes (matuoti TSH koncentraciją panaudojant 3-ios kartos technologiją). Taikant gydymą tiroksinu, TSH stabili koncentracija nusistovi tik po 6 savaičių gydymo. Jei TSH tiriamas anksčiau šio laiko, kai dar nepasiekta stabili pusiausvyrinė koncentracija, gali būti klaidingai įvertinama klinikinė situacija. Šiuo laikotarpiu tikslesnę informaciją gauname tirdami FT4. Kai TSH lygmenys sunormalėja, bendro T4 ir laisvo FT4 koncentracijos gali kurį laiką likti padidėjusios, jeigu po paskutinės vaisto dozės suvartojimo praėjo mažiau nei 8 valandos. Ši aplinkybė turėtų būti ignoruojama, nes levotiroksino dozės sumažinimas gana greitai grąžina TSH į padidėjusią (hipotirozės) būklę.

Jeigu ligoniui, gydomam T4 preparatais, TSH parametras krinta žemiau normos ribos, preparato dozę reikia mažinti. Pastaruoju metu diskutuojama, ar pernelyg didelės T4 preparatų dozės nekenkia kaulų mineralizacijai. Be to, didesnės preparato dozės gali sukelti paslėptos kardiologinės patologijos progresavimą, kuris ypač dažnas pagyvenusiems žmonėms. Perdozavus tiroksino preparatus, rekomenduojama palaipsniui juos mažinti (pvz., sumažinant dozę viena tablete per savaitę ar vidutinę paros dozę sumažinant 25µg). Ši laipsniško mažinimo taktika leidžia išvengti staigių endokrininės sistemos būklių pasikeitimo. Staigus endokrininės sistemos stresas gali sukelti nenumatytą grįžimą į hipotirozę. Preparato perdozavimas pasitaiko gana dažnai, ir laipsniškas jo titravimas pagal TSH matavimą kraujyje yra ne vieną savaitę trunkanti procedūra. Svarbu atsiminti du faktorius: 1) perdozavus organizmo endokrininė sistema adaptuojasi naujam lygmeniui, todėl staigūs pokyčiai gali kenkti kitoms sistemoms (kaulų, kardiovaskulinei); 2) būtina ligoniui skirti tokią vaisto dozę, kad TSH būtų normos ribose.

Pasiekus TSH normos diapazoną, užtenka šį rodiklį tikrinti vieną kartą per metus. Nustačius TSH, būtina kartu patikrinti ir FT4, – jis privalo taip pat būti normos ribose.

Medikamento dozės nustatymas pagal TSH ir FT4 matavimus yra daug patikimesnis kriterijus negu „klinikinė intuicija“. Daugelis ligonių, vartojančių T4 preparatus, skundžiasi, kad jiems sunku palaikyti mažą svorį arba jie jaučia nuolatinį nuovargį. Šie nusiskundimai gali būti itin dažni, jeigu FT4 dozė yra gerai sureguliuota. Stengiantis sumažinti šiuos skundus skiriant didesnes FT4  dozes, paprastai pasiekiamas tik laikinas placebo efektas, padidėja pašalinių reakcijų tikimybė bei nukreipiamas klinicisto dėmesys nuo tikrų ligonio negalavimo priežasčių. Ligoniai, vartojantys optimalią T4 preparatų dozę, turėtų būti informuojami, kad jų skydliaukės funkcija yra eutiroidinė. Šiems ligoniams galima vartoti visus medikamentus, išskyrus cholesterolį mažinančius rezinų grupės preparatus. Jeigu moteris vartoja T4 preparatus, nėra jokios priežasties vengti maitinimo krūtimi.

Kiti skydliaukės hormoniniai preparatai. Yra skydliaukės hormoninių preparatų, turinčių T3 (trijodtironino). Kai ligoniai vartoja T3 preparatus, šio parametro koncentracija kraujyje ryškiai kinta (kartu kinta ir FT3). Jei skydliaukės funkcija normali, šio pokyčio nebūna. Jei yra ryški patologija, ypač kartu kritus svoriui, organizme apskritai sumažėja T3, nors išlieka normali T4 koncentracija. Tai savotiška organizmo adaptacija ir apsauga nuo patofiziologinio poveikio. Gydymas T3 preparatais padeda išvengti tokių situacijų, tačiau visumoje tai nėra tikra indikacija vartoti šiuos preparatus menamai hipotirozei gydyti. Preparatų, turinčių T3, gydymo indikacijų yra tik keletas:

– Hipotiroze sergantiems ligoniams, kurie kartu turi nestabilią krūtinės anginą arba širdies funkcijos nepakankamumą. Šiems ligoniams gydymą skydliaukės hormonais rekomenduojama pradėti dar nesant visiškai stabilizuotai širdies funkcijai. Šiuos ligonius galima pradėti gydyti maža T3 doze (pvz., 5 ar 10µg per parą), turint omenyje tai, kad atsiradus miokardo išemijos būklei T3  vartojimas turi būti nutrauktas. Šioje klinikinėje situacijoje akivaizdu, kad T3 poveikis pasibaigia greičiau negu T4 neigiamas poveikis. Tačiau daugelis klinikinių situacijų iš pradžių reikalauja intensyvaus kardiovaskulinės sistemos gydymo ir tik ją sutvarkius toliau koreguojama skydliaukės funkcija.

– Esant miksedeminei komai. Ši situacija išanalizuota atskirai.

– Sergant skydliaukės vėžiu, ruošiant ligonį skenavimo procedūroms ar gydymui radioaktyviu I¹³¹. Simptominės hipotirozės trukmė šiuo atveju gali būti sutrumpinama (be didesnės įtakos vėžio gydymui), jeigu dvi-keturias savaites vartojamas T3 nutraukus T4 vartojimą. Įprastinė dozė yra 50–75µg per parą, ir T3 vartojimas turi būti nutrauktas prieš 2–3 savaites iki diagnostinių ar terapinių procedūrų pradžios.

Specialios klinikinės situacijos

Įgimta hipotirozė. Jei yra įgimta hipotirozė, optimali medikamentų dozė kilogramui kūno svorio yra didesnė negu suaugusiems individams. Kai kuriems vaikams per pirmuosius gydymo mėnesius matuojant TSH, nepavyksta sumažinti šio rodiklio koncentracijos kraujyje. Jis kartais nemažėja net ir paskyrus T4 dozes, kurios akivaizdžiai turi sukelti hipertirozę. Tada būtina tiesiogiai matuoti FT4  ir remtis šio rodiklio parodymais. Šioje situacijoje TSH matavimas yra tik pagalbinio pobūdžio. Po kurio laiko tai turi susinormalizuoti savaime (nusistovi normali hipofizės ir skydliaukės sąveika).

Nėštumas ir pogimdyminis periodas. Kai kurioms moterims, besigydančioms T4 preparatais, nėštumo metu gali didėti TSH koncentracija. Šio fenomeno etiologija nežinoma, jis pasitaiko retai. Rekomenduojama išmatuoti serumo TSH koncentraciją antro nėštumo trimestro metu ir jeigu būtina – pakoreguoti T4 preparato dozę. Pogimdyminiu periodu gali pasireikšti Hashimoto tiroiditas su hipotirozės simptomais. Šiuo atveju TSH koncentracijos patikrinimas praėjus 6 savaitėms po gimdymo rekomenduojamas kiekvienai moteriai, įtarus skydliaukės patologiją. Beskausmis poūmis tiroiditas pogimdyminiu periodu pasitaiko dažnai. Ši liga dažnai prasideda kaip hipertirozė, vėliau pereina į hipotirozės būklę. Hipotirozė paprastai pati savaime baigiasi per 3 mėnesius. Nemažai klinicistų rekomenduoja šiuo 3 mėnesių periodu skirti T4 preparatus. Ši rekomendacija taikoma neatsižvelgiant į tai, kad ši būklė susitvarko savaime. Tai grindžiama tuo, kad moteriai pagimdžius kūdikį ir turint beskausmį autoimuninį tiroiditą, rei- kalinga papildoma hormoninė pagalba esant stresui, padidėjusiam užimtumui, kūdikio maitinimui, nuotaikos svyravimams ir kitiems pokyčiams. Kai kurių autorių duomenimis, pogimdyminis autoimuninis tiroididas pereina į permanentinę patologiją net 30% atvejų. Todėl po gimdymo rekomenduojama atlikti profilaktinius TSH ir FT4 matavimus.

Miksedeminė koma. Miksedeminė koma yra ypač sunki hipotirozės būklė, atsirandanti kitos patologijos fone, pasireiškianti hipotermija, bradikardija, hipotenzija, sensoriniais sutrikimais. Gana dažnai pasitaiko kvėpavimo funkcijos sutrikimų bei gastrointestinalinė atonija (pseudo- obstrukcija). Gydymu paprastai siekiama panaikinti pagrindinės ligos simptomus, laipsniškai koreguoti hipotermiją, elektrolitus, skirti gliukokortikoidus (deksametazono 4mg per parą). Optimali skydliaukės hormonų dozė esant miksedeminei komai nežinoma. Paradoksalu, bet vartojant skydliaukės preparatus miksedeminės komos metu, gydymo taktika iš esmės skiriasi nuo tos taktikos, kuri rekomenduojama gydant sunkią hipotirozę. Jei yra hipotirozė, rekomenduojama pradėti nuo mažos dozės. Miksedeminės komos gydymo pradžioje dozė turėtų būti maksimali. Šį reiškinį galėtų paaiškinti ta aplinkybė, kad mirštamumas nuo miksedeminės komos siekia 80 procentų. Potencialiai letalinė būklė pradeda gerėti po pirmųjų preparato dozių. Didelių dozių riziką atsveria didelis mirtingumas nuo miksedeminės komos (potencialios miokardo išemijos laikinai galima bandyti išvengti kitomis priemonėmis). Gydoma intensyviomis T3 ir T4 intraveninėmis preparatų dozėmis (indukcija 500µg į veną). Šis intensyvus skydliaukės hormonų gydymas sekamas matuojant kraujyje FT3, FT4 ir TSH. Serumo TSH matavimai miksedeminės komos metu nėra tokie informatyvūs, kaip kitų hipotirozių atvejais. Ši situacija (kai TSH koncentracija neatspindi realios klinikinės situacijos) gali tęstis keletą dienų ar net savaičių. Tokiose situacijose atliekant TSH tyrimą tik apytiksliai vertinama, ar ligonio būklė gerėja. Realios medikamentų dozės, remiantis TSH matavimais, turėtų būti vertinamos tik apytikriai, labiau pasikliaujant kitais intensyvios terapijos kriterijais.

HIPERTIROZĖ

Pagrindiniai laboratorinių parametrų nustatymo principai yra: 1) TSH koncentracijos sumažėjimas; 2) FT4 koncentracijos padidėjimas. T3 hipertirozė skiriasi nuo T4 hipertirozės. Esant T3 toksikozei, randamas FT3 koncentracijos padidėjimas, nors jokių FT4 pokyčių nematoma. Daugelis medikamentinių priemonių paprastai veikia tik ligos padarinį ir negali veikti etiologijos. Kada būtina matuoti FT3? Ar gali būti, kad TSH sumažėja, bet FT4 nepadidėja?

Priežastys, kai TSH būna sumažėjęs, bet FT4  nepadidėja:

• Nėštumas;
• Subklinikinė hipertirozė;
• Tiroksino perdozavimas gydant hipotirozę.
• T3 hipertirozė. Neretai T3 hipertirozė randama atsitiktinai. Vienas iš galimų jos požymių yra tas, kad TSH koncentracija sumažėja, bet FT4 koncentracija išlieka normos ribose (nėra atvirkščio TSH–FT4 ryšio). Visais tokiais atvejais būtina ištirti FT3. Radus padidėjusią FT3  koncentraciją, diagnozuojama T3  tirotoksikozė.

TSH sumažėjimo priežastys:

Hipertirozė;
Medikamentų perdozavimas gydant hipotirozę;
Ūmi psichiatrinė liga;
Patologija, nesusijusi su skydliauke (pvz., galvos smegenų trauma);
Medikamentai, slopinantys TSH išsiskyrimą;
Hipofizės  nepakankamumas.

Radus sumažėjusią TSH koncentraciją, kitas žingsnis yra ištirti FT4. Jeigu sumažėjus TSH koncentracijai kartu randama padidėjusi FT4 koncentracija, gali būti viena iš šių priežasčių:

Hipertirozė;
Medikamentų perdozavimas gydant hipotirozę;
Ūmi psichiatrinė liga.

Tolesnis žingsnis būtų išsiaiškinti, ar ligonis vartoja tiroksino grupės medikamentus, skirtus hipotirozei gydyti. Jeigu ligonis gydosi nuo hipotirozės, pakoreguojamas gydymas ir paskiriamas pakartotinai TSH ir FT4 tyrimas po 6 savaičių. Jeigu ligonis nevartoja tiroksino preparatų, išsiaiškinama, ar jis neserga ūmia psichiatrine liga. Ūmios psichiatrinės patologijos pradžioje dažnai būna sumažėjusi TSH koncentracija. Kadangi hipertirozė dažnai pasireiškia ūmiais psichiatriniais simptomais, iš pradžių gali būti sunku skirti šias dvi patologijas. Abiejų šių būklių metu FT4 gali būti padidėjęs. Jeigu nėra akivaizdžių hipertirozės simptomų, būtina nuolatos kartoti TSH ir FT4 tyrimus. Psichiatrinės patologijos metu šie rodikliai netrukus gali normalizuotis.

Jeigu psichiatrinę patologiją galima atmesti, reikia pagalvoti apie hipertirozę. Pagrindiniai hipertirozės simptomai yra šie:

Nervingumas (99%);
Padidėjęs prakaitavimas (91%);
Širdies palpitacijos (89%);
Silpnumas (88%);
Svorio kritimas (85%);
<a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/<a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/tachikardija/2522″>tachikardija/2522″>Tachikardija (82%);
Kvėpavimo sutrikimai (75%);
Padidėjęs apetitas (65%);
<a href="https://www.ligos.lt/lt/ligos/viduriavimas/4381″>Viduriavimas (23%).

Simptomų visuma kartu su laboratoriniais rodikliais (TSH sumažėjimu ir FT4 padidėjimu) leidžia nustatyti hipertirozės diagnozę. Papildomi laboratoriniai testai, kurie dažnai pakinta esant hipertirozėms, yra šie: 1) kalcio padidėjimas; 2) šarminės fosfatazės padidėjimas; 3) GOT ir GPT rodiklių padidėjimas; 4) normocitinė normochrominė anemija; 5) limfocitozė.

Galimos hipertirozės priežastys:

Grave’s liga;
Toksinis daugiamazgis gūžys;
Solitarinė toksinė adenoma;
Tiroiditas;
Thyrotoxicosis factitia (L-tiroksino vartojimas);
Struma ovarii (reta);
Trofoblastinė liga;
Funkcionuojantis skydliaukės folikulinis vėžys.

Grave’s liga yra viena dažniausių hipertirozės priežasčių. Dažniausiai serga 20–50 metų amžiaus asmenys. Jos metu randama infiltracinė oftalmopatija, infiltracinė dermopatija, skydliaukės akropachija, simetrinis skydliaukės padidėjimas. Laboratoriniai testai – anti-TPO, anti- TG ir TSHr būna padidėję. Kitų patologijų pradinis diferencijavimas galimas panaudojant radioaktyvaus jodo testą. Padidėjęs radioaktyvaus jodo prijungimas būna: 1) Grave’s ligos metu; 2) toksinio daugiamazgio gūžio atveju, 3) esant solitarinei toksinei adenomai. Sumažėjęs radioaktyvaus jodo prijungimas būna: 1) tiroidito metu; 2) thyrotoxicosis factitia atvejais. Skenuojant skydliaukę su padidėjusiu jodo prijungimu, galima apytikriai diferencijuoti hipertirozės priežastį: 1) Grave’s ligai būdingiausia padidėjusi homogeninė skydliaukė; 2) toksinio daugiamazgio gūžio atveju skenuojant skydliaukę bus randama daug mazgų; 3) toksinės solitarinės adenomos atveju bus randamas pavienis mazgas.

Jei yra hipertirozės požymių, skausmas priekinėje kaklo srityje turėtų rodyti tiroiditą. <a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/<a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/skausmas/2405″>skausmas/2405″>Skausmas gali plisti į ausį ar žandikaulio kampą. Šią patologiją dažnai lydi karščiavimas, silpnumas, galvos skausmas, mialgija. Laboratoriniais tyrimais randamas padidėjęs ENG, leukocitozė, kiti uždegimo rodikliai. Jeigu tai thyrotoxicosis factitia (tyčinis ar netyčinis skydliaukės preparatų vartojimas), galima atlikti pagalbinį laboratorinį tiroglobulino tyrimą. Jeigu tiroglobulino koncentracija sumažėjusi, diagnozuojama thyrotoxicosis factitia. Tikros hipertirozės atveju tiroglobulino koncentracija kraujyje būna padidėjusi arba normali. Tiroiditas gali atsirasti po gimdymo. Jeigu kartu yra ir diabetas, pogimdyminis tiroiditas gali atsirasti 25% nėščiųjų. Didžioji dauguma šių ligonių turi padidėjusį anti-TPO titrą. Nėštumo metu TSH sumažėjimas yra gana dažnas reiškinys, nes hCG tiesiogiai stimuliuoja skydliaukę.

Ar gali būti abu rodikliai (TSH ir FT4) sumažėję? Labai retai, bet gali būti klinikinės situacijos, kai abu rodikliai sumažėja:

• Patologija, nesusijusi su skydliauke;
• Medikamentų, slopinančių TSH sintezę, vartojimas;
• Hipofizės  nepakankamumas

Abiejų rodiklių sumažėjimą gali sukelti ir ryškus psichologinis stresas. Visais šiais atvejais FT3 pradeda mažėti anksčiau negu FT4. FT4 sumažėjimas kartu su TSH sumažėjimu yra sunkios patologijos išraiška. Medikamentinis abiejų rodiklių sumažėjimas būna vartojant: dopaminą, gliukokortikoidus, oktreotidą. Jeigu ligonis gauna gydymą, slopinantį hipofizę, rekomenduojama jį nutraukti, kol skydliaukės hormonų rodikliai normalizuosis. Hipofizės nepakankamumas, be abiejų rodiklių (TSH ir FT4) sumažėjimo, paprastai sukelia ir klinikinę hipotirozę. Kartu sumažėja kiti laboratoriniai rodikliai: FSH�, LH�, AKTH�.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis