Įgimta šleivapėdystė

Anatomija

Įgimta šleivapėdystė, dar žinoma kaip klubinės pėdos sindromas, yra anatomijos sutrikimas, kuris paveikia pėdų struktūrą. Ši liga dažniausiai pasireiškia naujagimiams ir charakterizuojama pėdų sukimu į vidų ir žemyn. Poveikis pasireiškia ne tik pėdose, bet ir kulkšnies, blauzdos bei šlaunies raumenyse ir kauluose. Dėl šios deformacijos pėdos gali būti mažesnės nei normalios, o jų struktūra gali būti nenormali, paveikdama kaulų, sąnarių ir raumenų vystymąsi. Sutrikusi anatomija gali sukelti problemas vaikščiojant ir bendrai judant, todėl svarbu laiku diagnozuoti ir gydyti šią būklę.

Ligos aprašymas

Įgimta šleivapėdystė yra viena iš labiausiai paplitusių ortopedinių anomalijų, pasitaikančių naujagimiams. Ši liga gali pasireikšti viena ar abiem pėdomis, o jos sunkumas gali skirtis. Pagrindiniai simptomai apima pėdų deformaciją, sumažėjusį judrumą ir galimą skausmą. Ši liga yra svarbi, nes be tinkamo gydymo ji gali sukelti ilgalaikių pasekmių, tokių kaip sunkumai vaikštant ar net lėtiniai skausmai. Be to, ankstyvas gydymas gali žymiai pagerinti paciento gyvenimo kokybę ir užtikrinti normalų pėdų vystymąsi.

Ligos priežastis

Įgimtos šleivapėdystės priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad ji gali būti susijusi su genetiniais veiksniais, aplinkos įtaka ir nėštumo sąlygomis. Tyrimai rodo, kad tam tikri genai gali padidinti riziką susirgti šia liga. Be to, nėštumo metu veiksniai, tokie kaip rūkymas, alkoholis ar kai kurie vaistai, gali prisidėti prie šios anomalijos atsiradimo. Taip pat yra hipotezių, kad genetiniai sutrikimai, tokie kaip chromosomų anomalijos, gali turėti įtakos šios ligos vystymuisi.

Rizikos faktoriai

• Genetiniai veiksniai – šeimos istorija, kai vienas iš tėvų turėjo šią ligą, gali padidinti riziką.
• Aplinkos veiksniai – nėštumo metu vartojami vaistai, alkoholis ar tabakas gali turėti neigiamą poveikį vaisiaus vystymuisi.
• Pirmagimiai – yra pastebėta, kad pirmagimiai dažniau serga šia liga.

Simptomai

• Pagrindiniai simptomai apima pėdų deformaciją, kuri gali pasireikšti kaip pėdos sukimas į vidų, žemyn arba abiem kryptimis. Kiti simptomai gali būti sumažėjęs pėdų judrumas, skausmas ir diskomfortas vaikštant. Sunkiais atvejais gali būti sunkumų su pėdos funkcija, o tai gali turėti įtakos bendrai vaikų motorikai.

Diagnostika

Įgimta šleivapėdystė diagnozuojama atliekant fizinį naujagimio tyrimą. Gydytojas gali pastebėti pėdų deformaciją ir įvertinti, kiek ji yra sunki. Kartais gali būti naudojami papildomi tyrimai, tokie kaip rentgeno nuotraukos, kad būtų galima įvertinti kaulų struktūrą ir nustatyti bet kokius papildomus defektus. Ankstyva diagnostika yra svarbi, kad būtų galima pradėti gydymą kuo greičiau.

Gydymas

Įgimtos šleivapėdystės gydymas gali būti įvairus ir apima tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Dažniausiai taikomas konservatyvus gydymas, kuris apima ortopedinių įtvarų naudojimą ir fizioterapiją, siekiant pagerinti pėdų padėtį ir funkciją. Jei konservatyvus gydymas yra neveiksmingas, gali prireikti chirurginės intervencijos, kad būtų galima koreguoti pėdų deformaciją. Naujausios terapijos galimybės apima minimaliai invazines procedūras, kurios gali sumažinti atsigavimo laiką ir pagerinti gydymo rezultatus. Svarbu, kad gydymas būtų pritaikytas individualiai, atsižvelgiant į kiekvieno paciento poreikius ir ligos sunkumą.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas