Paraproktitas

Anatomija

Paraproktitas yra liga, susijusi su analine sritimi ir aplinkiniais audiniais. Pagrindinis paveiktas organas yra tiesioji žarna, o paraproktitas dažnai apima ir aplinkinius audinius, tokius kaip poodiniai audiniai ir raumenys. Tiesioji žarna yra paskutinė žarnyno dalis, o analinė sritis yra ta vieta, kur ji susijungia su išoriniu pasauliu. Liga gali sukelti uždegimą, pūlingumą ir netgi abscesus, kurie gali daryti įtaką bendram organizmo funkcionavimui ir sukelti skausmą bei diskomfortą.

Ligos aprašymas

Paraproktitas yra uždegiminė liga, kuri pasireiškia analinėje srityje ir aplinkiniuose audiniuose. Ši liga gali būti ūminė arba lėtinė, priklausomai nuo uždegimo trukmės ir pobūdžio. Ūminio paraproktito atveju gali atsirasti greitas pūlingumas, o lėtinio atveju uždegimas gali būti nuolatinis arba periodiškai pasikartojantis. Paraproktitas yra svarbi liga, nes ji gali sukelti rimtų komplikacijų, tokių kaip analiniai fistuliai ar abscesai, kurie gali reikalauti chirurginės intervencijos.

Ligos priežastis

Paraproktito priežastys dažniausiai yra infekcijos, kurios gali kilti iš tiesiosios žarnos ar aplinkinių audinių. Dažniausi patogenai yra bakterijos, tokios kaip E. coli, Staphylococcus aureus ir anaerobiniai mikroorganizmai. Be to, paraproktitas gali atsirasti dėl analinių įtrūkimų, hemoroidų ar kitų tiesiosios žarnos ligų. Kartais ligą gali sukelti ir sisteminės infekcijos ar imuninės sistemos sutrikimai, kurie silpnina organizmo gebėjimą kovoti su infekcijomis.

Rizikos faktoriai

• Analiniai įtrūkimai – gali padidinti infekcijos riziką ir prisidėti prie paraproktito vystymosi.
• Hemoroidai – jų buvimas gali sukelti uždegimą ir infekciją aplink analinę sritį.
• Imuninės sistemos sutrikimai – žmonėms su silpna imunine sistema, pvz., sergantiems cukriniu diabetu, paraproktito rizika yra didesnė.
• Neatitinkanti higiena – prasta asmeninė higiena gali padidinti bakterijų kaupimąsi ir infekcijų riziką.

Simptomai

• Pagrindiniai simptomai yra skausmas analinėje srityje, ypač sėdint ar judant. Taip pat gali būti patinimas, paraudimas ir karščiavimas. Ūminio paraproktito atveju gali pasireikšti stiprus pūlingumas, o lėtinio – nuolatinis diskomfortas ir kartotiniai uždegimo epizodai.

Diagnostika

Paraproktito diagnozė paprastai prasideda nuo klinikinio tyrimo, kurio metu gydytojas vertina simptomus ir atlieką fizinį patikrinimą. Dažnai gali būti reikalingi papildomi tyrimai, tokie kaip ultragarso tyrimas, kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tomografija, siekiant įvertinti uždegimo mastą ir nustatyti galimus abscesus. Laboratoriniai tyrimai, tokie kaip kraujo tyrimai, gali padėti nustatyti uždegimo lygį organizme.

Gydymas

Paraproktito gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Ūminio paraproktito atveju gali prireikti antibiotikų, kad būtų kovojama su infekcija, ir skausmo malšintojų, kad būtų sumažintas diskomfortas. Jei susidaro abscesas, gali tekti atlikti chirurginę intervenciją, kad jis būtų ištuštintas. Lėtinio paraproktito atveju gydymas gali apimti ir ilgalaikę priežiūrą, įskaitant dietos korekcijas, higienos priemones bei, jei reikia, chirurgines procedūras, kad būtų pašalinti analiniai fistuliai ar kiti komplikacijos. Naujausios terapijos galimybės gali apimti minimaliai invazinius metodus, kurie sumažina atsigavimo laiką ir komplikacijų riziką.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas