Vidinės sekrecijos ir medžiagų apykaitos sutrikimai, pasireiškę po procedūrų, neklasifikuojami kitur

Anatomija

Vidinės sekrecijos ir medžiagų apykaitos sutrikimai, pasireiškę po procedūrų, dažniausiai paveikia endokrininę sistemą, kuri yra atsakinga už hormonų gamybą ir jų reguliavimą organizme. Ši sistema apima įvairius organus, tokius kaip skydliaukė, antinksčiai, kasa ir hipofizė. Hormonai, kuriuos šie organai išskiria, vaidina svarbų vaidmenį medžiagų apykaitoje, augime, reprodukcijoje ir streso atsakuose. Sutrikus šių organų veiklai, gali pasireikšti įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai, kurie gali turėti plačių pasekmių organizmui.

Ligos aprašymas

Ši liga apima įvairius vidinės sekrecijos sutrikimus, kurie gali pasireikšti po tam tikrų medicininių procedūrų, pavyzdžiui, chirurginių operacijų, radioterapijos ar hormonų terapijos. Tokie sutrikimai gali sukelti hormonų disbalansą, kuris gali paveikti organizmo funkcijas, medžiagų apykaitą ir bendrą sveikatos būklę. Svarbu atkreipti dėmesį į šią ligą, nes ji gali turėti ilgalaikių pasekmių ir reikalauja nuolatinės stebėsenos bei gydymo.

Ligos priežastis

Pagrindinės šios ligos priežastys gali būti susijusios su chirurginėmis intervencijomis, kurios tiesiogiai veikia endokrininius organus, arba su procedūromis, kurios sukelia organizmo stresą. Taip pat gali pasitaikyti atvejų, kai po radioterapijos arba chemoterapijos sutrinka hormonų gamyba. Kiti veiksniai, tokie kaip genetiniai sutrikimai, infekcijos ar autoimuninės ligos, taip pat gali prisidėti prie šios ligos atsiradimo.

Rizikos faktoriai

• Amžius – vyresni žmonės dažniau susiduria su endokrininiais sutrikimais.
• Genetika – šeimos anamnezėje esantys hormonų sutrikimai gali padidinti riziką.
• Medicininės procedūros – chirurginės ar radiologinės procedūros, kurios gali paveikti endokrininius organus.
• Stresas – ilgalaikis stresas gali turėti neigiamą poveikį hormonų pusiausvyrai.

Simptomai

• Simptomai gali būti įvairūs, pradedant nuo lengvo nuovargio ir svorio pokyčių iki rimtesnių požymių, tokių kaip depresija, nerimas, širdies ritmo sutrikimai, odos pokyčiai ar reprodukcinių funkcijų sutrikimai. Kai kuriais atvejais gali pasireikšti hipoglikemija arba hiperglikemija, priklausomai nuo hormonų disbalanso.

Diagnostika

Diagnostika dažniausiai apima klinikinius tyrimus, kraujo tyrimus, kurie nustato hormonų lygį, ir vaizdinius tyrimus, tokius kaip ultragarsas ar magnetinė rezonanso tomografija, siekiant įvertinti endokrininių organų būklę. Gydytojas gali taip pat atlikti funkcinės diagnostikos testus, kad įvertintų hormonų gamybą ir reakciją į stimuliaciją.

Gydymas

Gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Medicininiai sprendimai dažnai apima hormonų terapiją, kad būtų atkurtas hormonų balansas, taip pat vaistus, kurie padeda kontroliuoti simptomus. Nemedicininiai sprendimai gali apimti gyvenimo būdo pokyčius, tokius kaip sveika mityba, fizinė veikla ir streso valdymo technikos. Naujausios terapijos galimybės gali apimti genų terapiją arba inovatyvias medžiagų apykaitos reguliavimo technologijas, kurios yra tiriamos moksliniuose tyrimuose.

Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas