Trombofilijos laboratorinės diagnostikos ypatumai

Valdas Banys

VUL SK Laboratorinės medicinos centras

 Laboratorinis trombofilijos vertinimas yra labai sudėtingas ir nuolat keičiasi. Esminės problemos, su kuriomis susiduriama yra šios: tinkamų laboratorinių tyrimų atranka, tinkamas tyrimų atlikimo laikas ir asmenų, kuriems bus atliekami trombofilijos tyrimai, pasirinkimas. Nėra visuotinio vieno laboratorinio tyrimo, leidžiančio patikimai klasifikuoti asmenis pagal trombozės rizikos laipsnį. Todėl, norint tinkamai įvertinti galimą trombozės riziką, reikia atlikti grupę individualių laboratorinių tyrimų.

 Bendrieji laboratorinio trombozės rizikos vertinimo aspektai

Daug fiziologinių, patologinių ir farmakologinių veiksnių, pavyzdžiui, nėštumas, varfarino vartojimas, diseminuotos intravazalinės koaguliacijos (DIK) sindromas, kepenų ligos ar amžius, gali lemti kelių ar net visų trombofilijos laboratorinių tyrimų, paremtų koaguliometriniais metodais, rezultatų nukrypimus. Kita vertus, molekulinių diagnostinių tyrimų panaudojimas leidžia išvengti neigiamų minėtų veiksnių pasekmių. Laboratorijos specialistų požiūriu, svarbus aspektas yra tinkamų laboratorinių  metodų pasirinkimas. Jei įmanoma, rekomenduojama pasirinkti aktyvumą nustatančius metodus, kuriais įvertinamas molekulių/baltymų funkcionalumas. Tiriant vien tik molekulės/baltymo antigeną, dalis atvejų gali būti neaptikta ir pacientai palaikyti sveikais. Trombofilijos laboratorinius tyrimus idealu atlikti besimptomiams ir antikoaguliantų nevartojantiems asmenims. Deja, įvykus trombozei dar iki gydymo antikoaguliantais, kraujo krešėjimo faktoriai yra sunaudojami, todėl diagnozuojant galima suklysti. Heparinas reikšmingai sumažina antitrombino aktyvumą, padidina baltymo S aktyvumą bei gali užmaskuoti lupus antikoagulianto (LA) buvimą (nebent LA reagentų sudėtyje yra hepariną neutralizuojančių medžiagų, kaip antai protamino ar polibreno). Varfarinas mažina baltymų C ir S aktyvumą. Dėl krešėjimo faktorių kiekio ar aktyvumo pakitimų klaidingą diagnozę lengva užrašyti asmenims po chirurginių procedūrų ar nėščiosioms. Vieninteliai rizikai vertinti skirti žymenys, kurie gali būti atliekami bet kokiomis sąlygomis, yra genetiniai žymenys, tiriami molekuliniais diagnostiniais metodais. Įvairūs krešėjimo reguliaciniai mechanizmai apriboja krešulio formavimosi apimtis, lokalizaciją ir trukmę. Pagrindinių reguliacinių sistemų sutrikimai gali lemti patologinę būklę, kuri pasireškia nekontroliuojamu krešulių formavimusi (tromboze). Dėl paveldėtos ar įgytos reguliacinių faktorių stokos arba anomalijų didėja tromboembolijos rizika.

Fiziologiniai antikoaguliaciniai mechanizmai

Antitrombinas (dar vadinamas antitrombinu III) yra plazmoje cirkuliuojantis serino proteazių inhibitorius, veikiantis trombiną ir Xa faktorių, kiek silpniau – IXa, XIa, XIIa ir VIIa faktorius. Antitrombino funkcijas smarkiai aktyvina ant endotelio paviršiaus esantys glikozaminoglikanai (heparansulfatas, dermatansulfatas, mažas kiekis heparino) ir gydymo tikslais vartojamas heparinas. Kita svarbi antikoaguliacijos reguliacinė sistema yra baltymo C sistema, kuri veikia dviem skirtingais keliais, tačiau sudaro antikoaguliacinės sistemos pagrindą. Ji taip pat netiesiogiai veikia į fibrinolizės sistemą. Tai sudėtingas daugialypis mechanizmas, kurio veiklą palaiko daugybė veiksnių. Pagrindinis baltymas yra baltymas C – nuo vitamino K priklausomas plazmos profermentas. Sistemos veiklą sužadina gausiai pasigaminęs su krešuliu nesusijungęs trombinas, kuris greitai ir tvirtai prisijungia prie endotelio transmembraninio glikoproteino, trombomodulino (TM). Tokiame komplekse iš esmės pasikeičia trombino specifiškumas substratui. Iki tol buvęs prokoaguliacinis fermentas ir potencialus trombocitų aktyviklis, trombinas įgyja potencialaus antikoaguliacinio fermento savybių ir aktyvina baltymą C. Su TM susijungęs trombinas kartu su endotelio baltymo C receptoriumi (EPCR) nuo baltymo C molekulės greitai atkerpa neilgą peptidą. Šio proceso metu susidaro aktyvus fermentas, aktyvus baltymas C (APC). Kitas nuo vitamino K priklausomas plazmos baltymas (baltymas S) dalyvauja kaip svarbus APC kofaktorius. Baltymo S molekulė neturi fermento savybių. Ji pusiausvyros sąlygomis jungiasi su dideliu komplemento sistemos baltymu C4b ir sujungiančiuoju baltymu. Tik nesusijungęs (arba laisvasis) baltymas S dalyvauja krešėjimo procese kaip kofaktorius. APC ir baltymo S kompleksas ant trombocitų ar kitų ląstelių fosfolipidinio paviršiaus greitai inaktyvuoja Va ir VIIIa krešėjimo faktorius, taip gerokai sumažina trombino gamybą prokoaguliaciniais aktyvinimo būdais. Baltymo C sistema, nors ir netiesiogiai, bet turi įtakos fibrinolizės sistemai – ją aktyvina. Manoma, kad šiame procese dalyvauja ir trombino aktyvintas fibrinolizės inhibitorius (TAFI) bei plazminogeno aktyvatoriaus inhibitorius 1 (PAI-1). TAFI yra plazmos karboksipeptidazė, kurią aktyvina trombino–trombomodulino kompleksas. Aktyvi karboksipeptidazės forma nuo fibrino, kurį jau yra paveikęs proteolizinis fermentas plazminas, atskelia C galo lizino liekanas. Nesant šių liekanų, neįmanomas efektyvus plazminogeną aktyvinančių baltymų ryšys su fibrinu, taigi fibrinolizės procesai yra slopinami. APC inaktyvuodamas Va faktorių slopina trombino gamybą, todėl lėtėja TAFI aktyvinimas. APC slopina PAI-1, dėl to didėja bendras fibrinolizės sistemos aktyvumas. In vitro eksperimentais nustatyta, kad baltymo C sistema taip pat atlieka uždegimą slopinančią funkciją bei turi įtakos komplemento sistemos veiklai. Audinių faktoriaus aktyvinimo kelio, dar vadinamo išoriniu aktyvavimo keliu, slopiklis (angl. TFPI) yra kita reguliacinė sistema, kontroliuojanti krešėjimą per audinių faktorių. Šis inhibitorius turi dvi aktyvias prisijungimo vietas: viena skirta Xa krešėjimo faktoriui, kuris iki prisijungimo buvo paveiktas ir aktyvintas audinių faktoriaus ir VIIa krešėjimo faktoriaus komplekso; kita – pačiam audinių faktoriaus ir VIIa krešėjimo faktoriaus kompleksui. Šis veikiant TFPI yra slopinamas tik tada, kai pasigamina Xa krešėjimo faktorius.

Trombofilijos baltymai ir krešėjimo faktoriai

Pusiausvyros tarp prokoaguliacinės sistemos ir reguliacinių jos mechanizmų praradimas gali būti ir kraujavimo, ir trombozės priežastis. Prokoaguliacinių faktorių aktyvumo padidėjimas arba reguliacinių faktorių stoka lemia nekontroliuojamą fibrino gamybą, taigi ir trombų susidarymą. Šie sutrikimai gali būti įgimti, įgyti arba mišrūs. Tačiau procesai, lemiantys nekontroliuojamą fibrino susidarymą, nėra paprasti, tai nėra pavienio faktoriaus neproporcingas aktyvumas kitų faktorių atžvilgiu. Tikresnė sutrikimo priežastis yra kelių faktorių neženklus arba vidutinis aktyvumo pakitimas, lemiantis gausų fibrino susidarymą ir kraujagyslės okliuziją pažeidimo vietoje. Tai puikus pavyzdys, kaip faktoriai sąveikauja tarpusavyje ir yra reikšmingi trombozių rizikos veiksniai. Todėl, siekiant tiksliai įvertinti asmens trombozės riziką, rekomenduojama atlikti žinomų ir pripažintų rizikos veiksnių tyrimus. 1 ir 2 lentelėse pateikiami pagrindiniai trombofilijos laboratoriniai tyrimai ir jų vertinimas padidėjusios trombų formavimosi rizikos požiūriu.

Antitrombinas

Literatūroje aprašomi ir įgimtos, ir įgytos antitrombino (AT) stokos atvejai. Genetinė AT stoka bendroje populiacijoje yra retas sutrikimas (1 iš 10 tūkst. asmenų) ir tik 1 proc. tokių pacientų šeimose būta venų trombozės. Homozigotų AT stoka, išskyrus II tipą, yra nesuderinama su gyvybe, tuo tarpu heterozigotų AT stoka (du tipai) gali kliniškai nepasireikšti. Dažniausiai stoka pasireiškia kojų giliųjų venų tromboze (GVT) ir plaučių tromboembolija (PATE). Įdomu tai, kad trombai gali susidaryti ir  inklainės, žarnyno ar blužnies venose. Įgyta AT stoka sutinkama DIK sindromo, kepenų ligų nefrozinio sindromo atvejais, gydant heparinu. Kai kuriais atvejais įgyti sutrikimai, kai AT aktyvumas plazmoje siekia 30–50 proc., gali būti klaidingai palaikyti genetiniais. Naujagimystės laikotarpiu būdingas mažesnis AT aktyvumas, kuris po 6 mėnesių pasiekia suaugusiųjų aktyvumo lygmenį. Komerciniais rinkiniais galima nustatyti ir antitrombino aktyvumą, ir antigeną. Antitrombino aktyvumas nustatomas chromogeniniais metodais, kuriuose Xa krešėjimo faktorius arba trombinas yra naudojami kaip slopinamieji fermentai. Antitrombino antigenas yra nustatomas imunofermentiniais ar nefelometriniais metodais.

 Baltymas C

Baltymas C – pagrindinis baltymo C sistemos baltymas, jis yra priklausomas nuo vitamino K. Ir paveldima, ir įgyta stoka yra siejama su trombozės rizika. Aprašyta daugiau Kaip 100 mutacijų, dėl kurių vystosi I (sumažėjęs aktyvumas ir antigeno kiekis) ar II (sumažėjęs aktyvumas, tačiau normalus antigeno kiekis) tipo paveldima baltymo C stoka. Homozigotams, kai baltymo stoka yra sunki (baltymo C aktyvumas

Baltymas S

Ir paveldima, ir įgyta baltymo S stoka yra siejama su trombozės rizika. Apie 40 proc. baltymo S plazmoje cirkuliuoja laisva forma, likusi dalis (60 proc.) yra susijungusi su komplemento baltymu, C4b sujungiančiu baltymu (C4b BP). Nemažai fiziologinių ir patologinių būklių gali pakeisti laisvojo bei susijungusio baltymo santykį, tokiu būdu efektyviai reguliuoti baltymo C sistemos inhibicinę funkciją. Nėštumo metu nuo 10 savaitės laisvojo baltymo S kiekis mažėja ir sudaro iki 60 proc. sveikų asmenų kiekio. Aprašyta daugiau kaip 50 mutacijų, kurios yra siejamos su trombozės rizika. Homozigotėms ir baltymo C, ir baltymo S sunkios stokos atveju (baltymo S aktyvumas

Baltymas S tiriamas krešėjimo aktyvumo metodais, gali būti nustatomas laisvojo baltymo S arba bendrojo baltymo S antigenų kiekis. Dėl metodinių ypatumų laboratorijoje įrodyti baltymo S stoką yra gana sunku dėl sudėtingos paties baltymo S ir C4b BP sąveikos, kurią lemia uždegimo ligos, gydymas vitamino K antagonistais. Kadangi krešulio susidarymo nustatymu pagrįstais metodais gaunami klaidingai mažesni baltymo S rezultatai, pradiniam įvertinimui rekomenduojama taikyti laisvojo baltymo S antigeno tyrimo metodą, o nustačius sumažėjusį laisvojo antigeno kiekį, papildomai atlikti baltymo S aktyvumo ir bendrojo baltymo S antigeno tyrimus.

 Atsparumas aktyviam baltymui C (APC-R) ir VLeiden faktorius

Atsparumas aktyviam baltymui C (APC-R) yra laikomas dažniausiu įgimtu veninės trombozės rizikos veiksniu, nors paplitimas baltaodžių populiacijoje yra vos 4 proc. (Afrikos ir Azijos populiacijose itin retas sutrikimas). APC normaliai inaktyvuoja Va ir VIIIa krešėjimo faktorius, taip pailgindamas plazmos krešėjimo laiką. Esant specifinei Va faktoriaus mutacijai, reikšmingai sutrikdoma Va faktoriaus inaktyvacija, išsivysto Va faktoriaus atsparumas baltymo C sistemai (APC-R), o pats Va faktorius yra vadinamas VLeiden faktoriumi. Dėl šio faktoriaus heterozigotams trombozės rizika padidėja 1–2 kartus, o homozigotams net 10–15 kartų.

Klinikinėse laboratorijose atliekamais APCR testais įvertinamas atsparumas baltymui C, kuris nebūtinai reiškia VLeiden faktoriaus buvimą. VLeiden faktoriaus polimorfizmas nustatomas sudėtingesniais molekulinės diagnostikos metodais. Piktybinės ligos, antifosfolipidinių antikūnų sindromas, nėštumas ir net hospitalizavimas gali būti klaidingų patologinių rezultatų priežastis.

Protrombinas G20210A

Protrombino geno polimorfizmas bazių poroje numeriu 20 210 du kartus padidina trombozės riziką. Heterozigotų plazmoje protrombino koncentracija paprastai būna gerokai didesnė nei sveikų asmenų plazmoje, tačiau jų protrombino aktyvumas (PA, proc.) lieka normalus. Todėl sutrikimui diagnozuoti reikalingi molekuliniai diagnostikos metodai. Protrombinas G20210A yra dažnas europiečių veninės trombozės rizikos veiksnys (apie 3 proc.). Ne Europos populiacijose jis retesnis.

Padidėjęs krešėjimo faktorių aktyvumas

Padidėjęs protrombino aktyvumas yra trombozės rizikos veiksnys. Be jo, riziką gali didinti ir kitų krešėjimo faktorių aktyvumo pokyčiai. VII, VIII, IX, XI faktorių aktyvumo ar fibrinogeno koncentracijos padidėjimas proporcingai padidina ir santykinę trombozės riziką (apie 1,5–6 kartus). Labiausiai išstudijuotas, tačiau sudėtingiausias iš minėtų faktorių yra VIII faktorius. Jo aktyvumui įtakos turi ne tik genetiniai veiksniai, bet ir fiziologiniai mechanizmai. Aktyvumas gali padidėti dėl streso ar po fizinio krūvio. 120–150 proc. VIII krešėjimo faktoriaus aktyvumas padidina trombozių riziką 1,5–2 kartus, o 300–400 proc. – 3–6 kartus.

Disfibrinogenemija

Fibrinogenas yra galutinis baltymas krešulio formavimosi reakcijų sekoje ir pagrindinis veninių trombų komponentas. Disfibrinogenemija padidina trombozės riziką 2–3 kartus. Literatūros duomenimis, fibrinogeno anomalijos, kurioms esant trombozės rizika padidėja, yra retos (dažnumas – apie 0,8 proc.). Deja, dabartiniai fibrinogeno metodai ne visiškai atspindi baltymo gebėjimą prisijungti kitus baltymus, kurie turi įtakos krešėjimo sistemos pusiausvyrai ir trombozei (pvz., audinių plazminogeno aktyviklį, tPA), todėl lieka tikimybė, kad disfibrinogenemijų dažnumas iš tikrųjų yra didesnis.

Hipofibrinolizės mechanizmai

Sutrikusi fibrinolizės sistemos funkcija padidina trombozės riziką, tačiau vis dar nėra visuotinai priimtino metodo tokiai rizikai tinkamai įvertinti. Galimos patogenezės grandys: plazminogeno stoka, plazminogeno aktyvatoriaus inhibitoriaus 1 (PAI-1) polimorfizmas, PAI-1, PAI-2 ir tPA defektai. Literatūroje aprašomi taikytini metodai (pvz., euglobulino krešulio lizės laikas) Lietuvoje nenaudojami arba naudojami labai retai. Kiek kitokiu principu nei įprastai fibrinolizės sistemą galima įvertinti mechaniniais krešulio tyrimo metodais, pvz., tromboelastografija (TEG arba ROTEM).

Kiti galimi sutrikimai

Aprašyti keli kitų krešėjimo faktorių ar trombocitų baltymų (paviršiaus glikoproteinų) sutrikimai. Trombomodulino defektų atveju rizika didėja 2–4 kartus, o heparino kofaktoriaus II, kurio poveikis trombinui yra panašus į AT, stoka nėra siejama su padidėjusia trombozės rizika. Be to, pacientų, kurių ABO kraujo grupė yra ne O, trombozės rizika yra didesnė, greičiausiai dėl didesnio von Willebrand faktoriaus ir VIII faktoriaus aktyvumo.

Įgytos hiperkoaguliacijos būklės

Dažniausios su venine tromboze siejamos būklės yra traumos, chirurginės procedūros ir pooperacinė būklė, nėštumas, nejudrumas, nutukimas, rūkymas ir anksčiau įvykusi trombozė. Piktybinės ligos, lėtinis DIK, geriamųjų kontraceptikų vartojimas ir pakaitinė hormonų terapija, heparino sukelta trombocitopenija, nefrozinis sindromas, tikroji trombocitemija, tikroji policitemija ir uždegimo ligos taip pat yra siejamos su padidėjusia trombozės rizika. Galiausiai, fermento ADAMTS13 anomalijos yra susijusios su trombozine trombocitopenine purpura.

Antifosfolipidinių antikūnų sindromas ir lupus antikoaguliantai

Antifosfolipidinių antikūnų sindromas – vienas dažniausių įgytų trombozės rizikos veiksnių ir pagrindinių nėštumo nutrūkimo priežasčių. Sindromas išsivysto, kai susidaro antikūnai prieš β2-glikoproteiną I (β2-GPI) ar kitą fosfolipidus sujungiantį baltymą (pvz.: protrombiną, baltymą S, trombomoduliną ir pan.). Šie antikūnai prisijungia prie įvairių fosfolipidus sujungiančių baltymų epitopų. Antikūnų ir antigenų sąveikos rezultatas – polinkis į hiperkoaguliacijos būkles. Todėl ironiška, kai laboratorijose atliekamais funkciniais antifosfolipidinio sindromo antikūnų tyrimais parodomas prokoaguliacinių reakcijų slopinimas, o ne atvirkščiai. Vienas tokių funkcinių antikūnų tyrimų yra lupus antikoaguliantų (LA) tyrimas, kurio terminas iš tikrųjų yra klaidinantis, mat in vivo lupus antikoaguliantų buvimas pasireiškia tromboze. Dar daugiau, daugelis LA teigiamų pacientų nebūtinai serga vilklige, nors šių antikūnų sąsajos buvo aprašytos būtent asmenims, sergantiems vilklige. Galiausiai, gali klaidinti ir šių antikūnų nustatymui technologiškai naudojami antigenai, kaip antai: kardiolipinas, fosfatidilserinas ar kiti fosfolipidai. Todėl daugeliu atvejų fosfolipidų antikūnai gali lemti klaidingai teigiamus sifilio tyrimų rezultatus (pvz., VDRL metodu). Vyrauja daugiaveiksnės antifosfolipidinio sindromo patogenezės teorija. Aprašomi mechanizmai apima trombomodulino ar baltymo S slopinimą, trombocitų ar endotelio ląstelių aktyvinimą. Didelė dalis antikūnų veikia prieš protrombino molekulę, ją neutralizuoja ir pagerina protrombino pašalinimą iš kraujotakos. Šie antiprotrombino antikūnai nustatomi apytiksliai 76 proc. pacientų, kurių LA teigiami, nors paties protrombino kiekis plazmoje ir nebūna sumažėjęs. Patologiniai LA ir kardiolipino antikūnų tyrimo (AKA) rezultatai bendrojoje populiacijoje pasitaiko 2–15 proc. Daugeliu atvejų antikūnų buvimas yra trumpalaikis ir praeinantis reiškinys. Visgi LA persistavimas yra siejamas su apytiksliai 30 proc. didesne antifosfolipidinio sindromo išsivystymo rizika. LA tyrimai laboratorijos specialistams yra tikras iššūkis. Tai nėra pavienis laboratorinis tyrimas, kurį atlikus galimą vienareikšmiškai pasakyti, jog LA teigiami ar neigiami. Vadovaujantis rekomendacijomis ir gairėmis, LA buvimas turi būti paneigiamas mažiausiai dviem skir- dažniausiai tai būna klasikinis LA jautrus aktyvinto dalinio tromboplastino laiko (ADTL) metodas ir praskiestų Russello angies nuodų krešėjimo laiko (dRVVT) metodas. Bet kuriuo iš minėtų tyrimų nustačius normą viršijančius rezultatus, reikia išsiaiškinti, ar laikas pailgėjęs dėl krešėjimo inhibitoriaus (t. y. LA ar kt. fosfolipidų antikūnų), ar dėl vieno ar kelių krešėjimo faktorių stokos.

Tam atliekami paciento plazmos ir normalios plazmos, kurioje yra pakankamas krešėjimo faktorių kiekis, mišinio ADTL ir (ar) dRVVT tyrimai. Krešėjimo laiko korekcija iki normos ribų parodo krešėjimo faktorių stoką, o korekcijos nebuvimas – patvirtina inhibitoriaus buvimą. Norint įrodyti, jog inhibitorius veikia prieš fosfolipidų–baltymų kompleksą, reikalingas dar vienas papildomas tyrimų etapas. Paprastai atliekami tie patys ADTL ir (ar) dRVVT tyrimai, tik šį kartą naudojamos didžiulės fosfolipidų koncentracijos. Taigi, teigiamo LA atveju laboratorijos atlieka kelis tyrimus, o jų rezultatus interpretuoti be klinicistų pagalbos gali būti sudėtinga. Paveiksle pateikiamas supaprastintas LA tyrimo planas.

Hiperhomocisteinemija

Homocisteinas yra viduląstelinė aminorūgštis, gaminama iš demetilinto metionino, jo atsarga gali būti panaudota metionino resintezei. Plazmoje dažniausiai cirkuliuoja susijungęs su baltymais, pasitaiko ir oksiduotos arba disulfidintos formos. Homocisteinas yra svarbus širdies ir kraujagyslių ligų vystymosi rizikos veiksnys. Jo koncentracija labai padidėja asmenims, sergantiems homocistinurija, – tai genetinis fermentų, dalyvaujančių homocisteino metabolizme, sutrikimas. Ligoniams dažnai pasireiškia arterijų tromboembolija, protinis atsilikimas ir ankstyva aterosklerozė. Tarp įgytų hiperhomocisteinemijos priežasčių vyrauja mitybos ypatumai, vitaminų vartojimas. Trombozės rizika priklauso nuo homocisteino koncentracijos: kuo didesnė koncentracija, tuo didesnė trombozės rizika.

Apibendrinimas

„. Krešulio apimtis reguliuoja keli svarbūs mechanizmai. Normos atveju šie mechanizmai kontroliuoja nesaikingą krešulių formavimąsi ir stabdo veninės trombozės vystymąsi. Antitrombino sistemos, baltymų C ir S sistemos, audinių faktoriaus kelio inhibitoriaus mechanizmai yra svarbiausi.

„. Pagrindinių reguliacinių baltymų (antitrombino, baltymo C ar baltymo S) stoka, įgyta ar įgimta, didina veninės trombozės riziką.

„. Padidėjęs krešėjimo faktorių aktyvumas ar jų polimorfizmas (lemiantis funkcijų pokyčius) taip pat didina veninės trombozės riziką. Labai dažnas V faktoriaus polimorfizmas (faktorius VLeiden) sumažina baltymo C gebą slopinti šio faktoriaus veiklą.

„. Reikšmingai padidėjęs protrombino (dėl specifinio polimorfizmo 20 210 bazių poroje) ar VIII aktyvumas taip pat didina trombozės riziką.

„. Kiti paveldimi arba įgyti krešėjimo sistemos defektai (disfibrinogenemija ir fibrinolizė) ir ne krešėjimo sistemos medžiagos (homocisteinas) taip pat didina veninės trombozės riziką.

„. Antifosfolipidinių antikūnų sindromas (kardiolipino, beta-2-glikoproteino pirmojo antikūnų, tarp jų ir lupus antikoaguliantų buvimas) yra autoimuninė liga, paveikianti krešėjimo sistemą ir padidinanti veninės ir (ar) arterinės trombozės riziką. LA yra heterogeninių antikūnų grupė. Jie gali būti aptinkami sergant įvairiomis ligomis, o laboratorijoje juos nustatyti galima tik tyrimų rinkiniais, o ne pavieniu testu.

„. Vertinant paciento trombozės riziką labai svarbu suplanuoti tyrimus ir jų atlikimo laiką. Kitu atveju lengva klaidingai interpretuoti antrinį natūralių antikoaguliantų aktyvumo ar kiekio sumažėjimą dėl sunaudojimo trombozės metu arba dėl antikoaguliantų vartojimo esant įgimtai stokai.

Šaltinis "Lietuvos gydytojo žurnalas"