Disekuojantis osteochondritas (Morbus Konig)
Anatomija
Disekuojantis osteochondritas, dar vadinamas Morbus Konig, daugiausia paveikia sąnarius, ypač kelio sąnarį, bet taip pat gali pasireikšti ir kitose vietose, pavyzdžiui, klubo ar kulkšnies sąnariuose. Ši liga susijusi su kaulų ir kremzlių struktūromis, kurios yra esminės sąnarių funkcijai. Pagrindinės paveiktos anatomijos dalys yra kaulų paviršiai, kremzlės ir subchondriniai audiniai. Kremzlė, esanti sąnario paviršiuje, leidžia sklandų judėjimą, o jos pažeidimas gali sukelti skausmą ir judėjimo apribojimus.
Ligos aprašymas
Disekuojantis osteochondritas yra liga, kurios metu atsiranda nekrozė (ląstelių žūtis) tam tikroje kaulo dalyje, dažniausiai dėl kraujo tiekimo sutrikimo. Šis procesas sukelia kremzlės atskyrimą nuo kaulo, o tai gali sukelti skausmą, uždegimą ir judėjimo apribojimus. Liga dažniausiai pasireiškia jauniems žmonėms, ypač sportininkams, todėl jos diagnostika ir gydymas yra labai svarbūs, kad būtų išvengta ilgalaikių komplikacijų, tokių kaip artritas.
Ligos priežastis
Disekuojantis osteochondritas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Viena iš pagrindinių priežasčių yra kraujo tiekimo sutrikimas, kuris gali būti susijęs su traumos, per didelio krūvio ar genetinių veiksnių. Kiti galimi mechanizmai apima mikrotraumas, kurie sukelia lėtinį uždegimą, ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie gali paveikti kaulų ir kremzlių regeneraciją. Taip pat, intensyvus sportas ir tam tikros sporto šakos gali didinti šios ligos riziką.
Rizikos faktoriai
- Intensyvus sportas – sportininkai, ypač jauni, dažnai patiria didesnį stresą sąnariuose, kas gali padidinti ligos riziką.
- Traumos – ankstesnės sąnarių traumos gali padidinti disekuojančio osteochondrito išsivystymo tikimybę.
- Genetiniai veiksniai – šeimos anamnezė gali turėti įtakos ligos išsivystymui, nes kai kurie žmonės gali turėti genetiškai įgytą polinkį į kaulų ir kremzlių problemas.
Simptomai
- Pagrindiniai disekuojančio osteochondrito simptomai yra skausmas paveikto sąnario srityje, kuris gali būti lengvas ar intensyvus. Be to, gali pasireikšti patinimas, sąnario standumas, sumažėjęs judrumas, o kai kuriais atvejais – sąnario „užstrigimas” ar „įstrigimas”, kai kaulų fragmentai trukdo normaliam judėjimui.
Diagnostika
Disekuojančio osteochondrito diagnozė dažniausiai pradedama nuo klinikinio tyrimo, kurio metu gydytojas įvertina simptomus ir atlieka fizinį patikrinimą. Tolesniam įvertinimui gali būti naudojami vaizdiniai tyrimai, tokie kaip rentgeno nuotraukos, magnetinio rezonanso tomografija (MRT) arba kompiuterinė tomografija (KT), kurie padeda nustatyti kaulų ir kremzlių pažeidimus. MRT yra ypač naudinga, nes leidžia geriau įvertinti minkštųjų audinių būklę.
Gydymas
Disekuojančio osteochondrito gydymas gali apimti tiek konservatyvius, tiek chirurginius metodus. Konservatyvus gydymas dažniausiai apima poilsį, fizinę terapiją, skausmą malšinančius vaistus ir uždegiminių procesų kontrolę. Kai kuriais atvejais gali būti rekomenduojama naudoti ortopedinius prietaisus, kad būtų sumažintas sąnario krūvis. Jei konservatyvus gydymas nesuteikia rezultatų, gali prireikti chirurginės intervencijos, kuri gali apimti kaulo fragmentų pašalinimą arba kremzlės atstatymo procedūras. Naujausios terapijos galimybės taip pat apima biotechnologinius metodus, tokius kaip PRP (plazmos turtingos trombocitai) terapija, kuri gali padėti skatinti gijimą ir audinių regeneraciją.
Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka | Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas | Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas