Baltymas šlapime

Norma

Juostelinis šlapimo analizatorius
vienkartinis tyrimas          0–0,25g/l (trace)
Biocheminis analizatorius
suaugusieji                       0,03–0,15g
vaikai                               0,02–0,10g/l parą

Sinonimai: šlapimo kiekybinis baltymas, proteinurijos testas, „Microprotein“.

Šlapimas

Šlapimo indas

Proteinurija yra vienas svarbiausių inkstų ir ekstrarenalinių ligų rodiklių. Pagal etiologiją ji skirstoma į prerenalinę, renalinę ir postrenalinę. Išsamiausias tyrimas būna tada, kai biocheminiu analizatoriumi nustatomas baltymo kiekis paros šlapime. Šis tyrimas ypač svarbus, jeigu tiriama nefrozinės būklės arba inkstų uždegimai. Rankinis tyrimas, panaudojant sulfosalicilo rūgštį, yra pats netiksliausias. Šis metodas ir kiti precipitaciniai metodai būna jautrūs rentgenokontrastinėms medžiagoms, tolbutamidui, penicilino ir cefalosporinų grupės antibiotikams. Forminiai elementai, gleivės, mikroorganizmai koaguliuoja su sulfosalicilo rūgštimi sudarydami balastinį foną, kuris turi mažai ką bendro su albuminais ir globulinais, esančiais šlapime. albuminai/93″>Albuminai sudaro absoliučią daugumą visų šlapime randamų baltymų. Taip yra todėl, kad albuminų molekulinė masė daug mažesnė nei globulinų. Mielominės ligos atveju (esant paraproteinemijoms) šlapime gali atsirasti patologinio baltymo formų (Bence–Jones baltymas). Baltymui šlapime nustatyti naudojami specialūs biocheminio analizatoriaus reagentai, priderinti prietaiso jautrumui mažose baltymo koncentracijose (mažesnėse nei serumo koncentracijos). Pirmą kartą radus proteinuriją, tikslinga atlikti šiuos tyrimus: kreatininą, urea, serumo baltymų elektroforezę, ANA titrų nustatymą, anti-DNR, ŽIV, hepatito B antigeno, hepatito C antikūnų ir komplemento frakcijų (C3, C4) nustatymą. Šlapimo baltymų frakcijų elektroforezę, imunoelektroforezę, imunofiksaciją  tikslinga  atlikti  asmenims,  kuriems  įtariama  mielominė  liga, makroglobulinemija, amiloidozė. Proteinurijos radimas, esant kraujospūdžio padidėjimui, rodo labiau pažengusią hipertenzinę ligą. Diferencijuojant proteinurijas turėtų būti papildomai šlapime nustatomi šie rodikliai:

• albuminas;
• _g1-mikroglobulinas;
• β-NAG;
• α₂-makroglobulinas;
• IgG.

Nefroziniai sindromai paprastai sukelia didelio laipsnio proteinuriją. Nefrozinio sindromo klasifikaciją, sunkumo laipsnį daug nulemia proteinurijos dydis. Didelė proteinurija yra tada, kai per parą išsiskiria 3,5g šlapimo. Pažengusiam nefroziniam sindromui būdinga hipoalbuminemija, hipoproteinemija (nes į šlapimą patenka serumo albuminas ir jo mažėja kraujyje), α₂-globulinų frakcijos padidėjimas, γ-globulinų frakcijos sumažėjimas, hiperlipidemija, edema. Šlapimo albumino kiekis geriau koreliuoja su nefrozinio sindromo progresavimu nei bendro baltymo kiekio šlapime nustatymas.

Naujagimiai pirmas tris paras po gimimo gali turėti didelį baltymo kiekį šlapime. Tai norma. Baltymas šlapime dažnai gali būti aptinkamas atliekant skriningą šlapimo automatu. Šio tyrimo ypatumai aprašyti „PRO (baltymas, albuminas) šlapimo analizatoriumi“.

Padidėjimas  

                                                                                                    
Prerenalinės proteinurijos                                                                                       
• Širdies nepakankamumas; 
• „Laikinoji“ proteinurija: karščiavimas, chirurginė operacija, anemija, hipertirozė, insultas, traukuliai, fizinis krūvis, buvimas šaltyje;
• Amiloidozė;
• Trombotinė trombocitopeninė purpura, kitos trombopoetinio kamieno patologijos;
• Mielominė liga, Waldenström makroglobulinemija;
• Mieloleukemija (lizocimas šlapime).

Renalinės proteinurijos
• Inkstinė ir piktybinė hipertenzija;
• Membraninė nefropatija ir proliferacinis glomerulonefritas;
• Lėtinis pielonefritas;
• Nėščiųjų toksikozė, eklampsija;
• Inkstų policistozė;
• Diabetinė nefropatija;
• Inkstų amiloidozė;
• Sisteminė vilkligė;
• Goodpasture sindromas;
• Inkstų venos trombozė;
• „Minimali“ nefropatija;
• Fanconi sindromas;
• Wilson liga.

Sumažėjimas

• Klinikinės vertės neturi.

Penkių rodiklių (albumino, α₁-mikroglobulino, β-NAG, imunoglobulino G ir α₂-makroglo- bulino) nustatymas šlapime leidžia diferencijuoti proteinurijas:

1. prerenalinė proteinurija charakterizuojama mažo molekulinio svorio baltymais, kurie perkrauna reabsorbcines tubulių galimybes ir atsiranda šlapime (gali būti nustatoma κ/λ grandinės, hemoglobinurija ir mioglobinurija – ERY rodiklis šlapimo analizatoriumi, specifiniai baltymai). Šiam tipui ypač būdinga α₁-mikroglobulinų koncentracijos padidėjimas šlapime;
2. esant glomerulinei proteinurijai, šlapime absoliučią daugumą baltymo sudaro albuminas. Tai pati dažniausia proteinurija, ją sukelia glomerulonefritas, diabetas, hipertenzija;
3. tubulinės proteinurijos charakteristika – α₁-mikroglobulino ir β-NAG patekimas į šlapimą. Jeigu yra tubulių pažeidimas, tuomet α₁-mikroglobulinas nebegali reabsorbuotis tubulėse ir patenka į šlapimą. Esant tubulotoksiniam pažeidimui, šlapime dar papildomai padidėja β-NAG koncentracija (atsiranda gydant nefrotoksiniais preparatais: antibiotikais, priešnavikiniais citostatikais, dėl švino, kadmio poveikio, esant hepatorenaliniam sindromui). Ūmaus tubulotoksinio pažeidimo metu β-NAG būna padidėjęs, bet grįžta į normą, kai yra lėtinis procesas;
4. esant postrenalinei proteinurijai, chrakteringa imunoglobulino G, albumino ir ypač α₂-makroglobulino išsiskyrimas su šlapimu. Šie pokyčiai atsiranda dėl to, kad įvairūs baltymai skirtingai dalyvauja šlapimo susidarymo procese. Per parą po filtracijos susidarantis pirminio šlapimo tūris yra 180 litrų, jame yra 2–5g baltymo. Absoliučiai visas α₁-mikroglobulinas iš plazmos patenka į pirminį šlapimą ir po to reabsorbuojamas tubulėse (tai mažiausios molekulės baltymas, maždaug du kartus mažesnis už albumino molekulę). Apie 0,1% plazmoje esančio albu- mino filtruojasi glomeruluose ir patenka į pirminį šlapimą, ir tik 0,01% imunoglobulino G patenka į pirminį šlapimą. α₂-Makroglobulino atsiradimas šlapime yra postrenalinės proteinurijos požymis. β-NAG – tubulinės sekrecijos ir membranų pralaidumo rodiklis.

Padidėjimas 

• Inkstų tubulių acidozė;
• Apsinuodijimas sunkiaisiais metalais (švinu, gyvsidabriu, kadmiu);
• Galaktozemija;
• β2-mikroglobulinemija (limfocitų griuvimas organizme – limfoma, AIDS, intensyvi imuninė reakcija);
• Bakterinis pielonefritas;
• Šlapimo takų akmenligė;
• Medikamentinės reakcijos (antibiotikai, sulfanilamidai).

Postrenalinės proteinurijos
• Šlapimo pūslės navikai;
• Kiti urogenitalinės sistemos navikai;
• Ūmūs cistitai.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis