Eozinofilai, eozinofiliniai leukocitai
Norma
Suaugusieji
procentais 1–5%
absoliučiais skaičiais 0,03–0,44× 109/l
Vaikai
1–3 metų 0,05–0,70× 109/l
4–9 metų 0,04–0,65× 109/l
10–15 metų 0,03–0,60× 109/l
Kraujas EDTA
Dangtelis violetinis, dažytas kraujo tepinėlis
Eozinofilijai ar eozinopenijai įvertinti svarbūs absoliutūs skaičiai kraujyje. Procentinės normos tik parodo, kokią leukogramos dalį sudaro šios ląstelės.
Pvz., bendras leukocitų skaičius 4,0 (×109/l), eozinofilų procentas 9%, tada absoliutus eozinofilų skaičius: 4×0,09 = 0,36 (×109/l).
Įrodyti eozinopeniją skaičiuojant leukogramą mikroskopu negalima, nes skaičiuojant 100 ląstelių tepinėlyje, eozinofilų galima ir nerasti. Eozinopenija neturi didelės diagnostinės reikšmės.
Eozinofilai susidaro kaulų čiulpuose. Tai ląstelės, kurios fagocituoja antigeno – imunoglobulino E kompleksus, todėl jų diagnostinė vertė panaši į imunoglobulino E (IgE) vertę. Eozinofilai – vienintelė kraujo ląstelė, pasižyminti paros ritmu – didžiausi jos kiekiai randami naktį. Pradinė eozinofilų subrendimo stadija kaulų čiulpuose užtrunka maždaug 30 valandų. Po to eozinofilai iš kaulų čiulpų išeina į kraują. Čia jie išbūna labai trumpai (pusperiodis – maždaug 2 valandos) ir tuoj pat migruoja į audinius (odą, virškinamojo trakto gleivinę, kvėpavimo takus, urogenitalinę sistemą). Audiniuose yra maždaug 100 kartų daugiau eozinofilų negu kraujyje. Formuojantis eozinofilijai, šių ląstelių kinetika iš pagrindų pakinta. Eozinofilijos metu ryškiai sutrumpėja eozinofilo mitozės trukmė, eozinofilai kraujyje atsiranda du kartus greičiau. Svarbiausia eozinofilijos patogenezės priežastis yra ta, kad eozinofilai iš audinių sugrįžta atgal į kraują, po to vėl keliauja į alerginio sudirginimo židinius ir vėl grįžta į kraują. Dėl šios eozinofilinės recirkuliacijos vidutinis eozinofilų buvimo kraujyje pusperiodis pasidaro ne 2, bet 44 valandos. Kai nustatomas padidėjęs eozinofilų skaičius periferijoje (eozinofilija), tai praktiškai atspindi šią pailgėjusią eozinofilų recirkuliaciją kraujyje. Pagrindinis eozinofilų vaidmuo organizme – antihelmintinis citotoksinis efektas. Eozinofilų mieloperoksidazė, katijoniniai baltymai ir kitos citotoksinės medžiagos yra labiausiai toksiški organizmo komponentai, sąlygojantys natūralų antihelmintinį imunitetą. Serumo IgE koncentracija pradeda didėti vėliau nei eozinofilų skaičius. Eozinofiliją gali sukelti labai daug patologinių būklių.
Medikamentinė eozinofilija – pati dažniausia eozinofilų skaičiaus padidėjimo priežastis. Todėl tiriant ligonį labai svarbu atsižvelgti į vartojamą ar anksčiau vartotą vaistų grupę. Kartais medikamentai sukelia ne tik eozinofiliją, bet ir sisteminius pokyčius: karščiavimą, organų disfunkciją. Eozinofilija gali būti vienintelis požymis, rodantis, kad atsiranda organizmo sensibilizacija vartojamam vaistui. Atsirandant medikamentinei eozinofilijai, ne visada būtina nedelsiant nutraukti gydymą medikamentais (atsirandant organų ir sistemų pažeidimams, tai padaryti būtina).
Daugelis parazitinių infekcijų, ypač helmintozės, būna susijusios su eozinofilijos atsiradimu.
Tačiau helmintinės infekcijos metu gali ir nebūti eozinofilijos. Taip būna gydant steroidais arba atsirandus superinfekcijai. Jeigu helmintas organizme inkapsuliuotas, neretai pasitaiko tik nedi- delio laipsnio eozinofilija arba jos nebūna visai. Jeigu parazitinė infekcija pažeidžia audinius, tokiam ligoniui eozinofilų skaičius gali greitai didėti. Eozinofilijos mastas gerai koreliuoja su audinių helmintine invazija. Atliekant helmintų kiaušinėlių paiešką išmatose, kartais gali prireikti bent trijų tyrimų. Dalis helmintų visai neišsiskiria per žarnyną, todėl radus eozinofiliją, bet nerandant helmintų kiaušinėlių ne iš karto galima atmesti helmintozės diagnozę. Tokiais atvejais gali padėti išsamus mikrobiologinis kraujo ištyrimas, audinių biopsija. Eozinofilija būna esant alerginei bronchopneumoninei aspergiliozei, bet niekada nepasitaiko kitų Aspergillus infekcijųatvejais.
Hipereozinofilinis sindromas apibūdinamas užsitęsusia, neaiškios etiologijos eozinofilija, kai pasireiškia daugelio organų funkciniai sutrikimai ir audinių eozinofilinė infiltracija. Kad būtų patvirtinta hipereozinofilinio sindromo diagnozė, būtina atmesti visas kitas galimas eozinofilijos priežastis.
Hipereozinofilinis sindromas:
Eozinofilija daugiau nei 1,5×109/l ne trumpiau kaip 6 mėnesius;
Jokios kitos priežasties, galinčios sukelti eozinofilų skaičiaus padidėjimą;
Organų ir sistemų funkcinių sutrikimų požymiai.
Kartais būna sunku atskirti hipereozinofilinį sindromą nuo eozinofilinės leukemijos. Abi patologijos apibūdinamos eozinofilija daugiau nei 1,5×109/l. Neaiškiais atvejais šias dvi patologijas gali padėti diferencijuoti citogenetinis tyrimas. Kita reikšminga patologija, kai kinta eozinofilų skaičius,– PIE (plaučių infiltratai su eozinofilija).
Patologijų grupė – PIE (plaučių infiltracija su eozinofilija):
Ūmi ir lėtinė eozinofilinė pneumonija;
Loffler sindromas;
Grybelių infekcijos;
Piktybinės ligos;
Medikamentinės alergijos;
Parazitinės infekcijos;
Alerginis angijitas ir granulomatozė;
Tropinė pulmoninė eozinofilija.
Steroidiniai hormonai mažina eozinofilų skaičių ir skiriami eozinofilijai gydyti. Esant eozinopenijai, paprastai kraujyje yra padidėjusi steroidų koncentracija. Taip būna esant sepsiui, stresui. Todėl visada, kai randama ne eozinopenija, bet eozinofilija, o tikimasi padidėjusios steroidinių (streso) hormonų koncentracijos kraujyje, reikia pagalvoti apie antinksčių funkcijos nepakankamumą.
Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis
Komentarai