Leukograma

Norma
Žr. schemą„Skirtingų amžiaus grupių leukograma“ ir lentelę

Sinonimai: „Šilingas“, Schilling count, WBC Differential count
Kraujo tepinėlis

Leukograma – tai leukocitų klasių procentinio santykio įvertinimas. Leukograma būtinai turi būti nustatoma kartu su absoliučiu leukocitų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas infekcijų, uždegimų, hematologinių ligų ir kitų būklių diagnostikai. Istoriškai tai vienas anksčiausiai įvestų į klinikinę praktiką laboratorinių rodiklių (kraujo tepinėliai pradėti dažyti ir vertinti XIXa.). Normos sąlygomis leukocitų populiaciją sudaro penkios ląstelių klasės: limfocitai, neutrofilai, eozinofilai, bazofilai ir monocitai. Hematologiniai analizatoriai gali skirti penkias arba tris (limfocitai, monocitai ir granulocitai) leukocitų klases. Vertinant mikroskopu kraujo neutrofilai skirstomi į lazdelinius ir segmentuotus. Leukocitų klasėms apibūdinti dar vartojami tokie terminai: granulocitai (neutrofilai, bazofilai, eozinofilai), agranulocitai (limfocitai ir monocitai), polimorfonuklearai (subrendę neutrofilai, bazofilai ir eozinofilai) bei mononuklearai (limfocitai ir monocitai). Mononuklearus, normoje randamas leukocitų formas, reikėtų skirti nuo atipinių mononuklearų. Pastarieji atsiranda tik patologinių būklių – infekcinės mononukleozės, virusinių infekcijų atvejais. Leukograma vertinama laboratorijos gydytojo paprastai iš šimto tepinėlyje randamų leukocitų. Šio tyrimo pranašumas tas, kad gydytojas, analizuodamas tepinėlį, gali rasti subtilius leukocitų morfologijos pakitimus, kurių nustatyti hematologiniu analizatoriumi negalima (blastai, atipiniai mononuklearai, toksinis grūdėtumas, Auerio lazdelės, normocitai ir t.t.). Atliekant morfologinį leukogramos tyrimą kraujo tepinėlyje galima rasti ir kitų pokyčių: eritrocitų morfologijos, hemoglobinizacijos, trombocitų patologinių formų nustatymo ir t.t. Paprastai laikoma, kad skaičiuojant 100 leukocitų galima pakankamai tiksliai įvertinti leukogramos pokyčius. Tačiau reikėtų kritiškai vertinti kiekybinius leukogramos pokyčius, vertinamus iš tepinėlio. Jeigu, tarkim, leukogramoje bus nustatoma 26% patologinių ląstelių (pvz., blastų), o po keleto dienų jau 13%, dar negalima daryti išvados, kad blastų skaičius mažėja (nors leukogramoje procentiškai jų yra dvigubai mažiau). Paprasti matematiniai ląstelių atsitiktinio pasiskirstymo dėsniai leidžia, kad esant, tarkim, 20% blastų, yra vienoda tikimybė rasti tarp 12,7% ir 29,2% blastų (daugiau apie tai aprašyta skyriuje „Mikroskopinis leukogramos tikslumas“). Leukogramos norma labai priklauso nuo ligonio amžiaus (žr. schemą).

Leukocitų skaičiaus kitimas nuo gimimo iki 20 metų amžiaus. Jeigu vaiko amžius tarp 5 dienų ir 5 metų, tuomet kraujyje yra daugiau limfocitų negu neutrofilų. Suaugusiam žmogui ir naujagimiui būna atvirkščiai. Apytikriai galima teigti, kad šiame 5 dienų ir 5 metų amžiaus intervale apie trečdalį visų leukocitų sudaro neutrofilai. Suaugusiam žmogui apie trečdalį visų leukocitų periferiniame kraujyje sudaro limfocitai. Beveik du trečdalius – neutrofilai.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis