Mineralinės medžiagos, būtinos organizmui

Kalcis (Ca)
Kalcis būtinas kaulų ir dantų formavimuisi, dalyvauja kraujo krešėjimo procese, raumenų ir nervų sistemos veikloje. Geriausiai įsisavinamas, kai kalcio / fosforo santykis – 1:1,3, o kalcio / magnio – 1:0,5.
Kalcis, esantis pieno produktuose, lengviau įsisavinamas už tą, kurio yra augaliniuose produktuose. Fitatai, fitino rūgštis, esanti žalialapėse daržovėse, grūduose, taip pat oksalatai slopina Ca absorbciją. Pieno šarmų sindromas išsivysto dėl per didelio antacidinių tablečių, kalcio papildų ir pieno vartojimo, kuriame esantys dideli vitamino D kiekiai didina kalcio įsisavinimą. Prakaitavimas, per didelis druskos kiekis maiste (natrio), kofeinas, alkoholis didina kalcio ekskreciją.
Kalcio maistiniai šaltiniai
Pienas, fermentiniai sūriai, jogurtas, varškė, konservuotos sardinės su kaulais, avinžirniai, sojų varškė, rupūs miltai.
Rekomenduojama paros norma – 1000–1200 mg, senjorams – 1500 mg.

Fosforas (P)
Fosfatas palaiko skeleto kaulų ir dantų tvirtumą, pastovią audinių skysčių sudėtį, dalyvauja ATF metabolizmo procesuose, yra ląstelės membranų fosfolipidų, nukleininių rūgščių sudedamoji dalis.
Fosforo gausu daugelyje maisto produktų. Netinkamai skiriant parenterinį maitinimą, išsivysto hipofosfatemija ir permaitinimo sindromas (angl. re-feeding syndrome). Hipofosfatemija gali atsirasti sergant sepsiu, kepenų ligomis, alkoholizmu, diabetine ketoacidoze ir vartojant preparatus, turinčius aliuminio. Fosforo absorbcija organizme sutrinka, kai racione yra daug maistinių skaidulų.
Suvartojant daug produktų su fosforu, jo koncentracija kraujo serume padidėja. Fosforo pusiausvyra sutrinka sergant inkstų ligomis. P / Ca santykis turėtų būti 1,5:1.
Fosforo maistiniai šaltiniai
Pienas ir pieno produktai, išskyrus sviestą, grūdai ir grūdų produktai, mėsa ir mėsos produktai, žuvis, riešutai, vaisiai ir daržovės.
Rekomenduojama paros norma – 900 mg.

Geležis (Fe)
Geležis absorbuojama dvylikapirštėje žarnoje. Kai organizmui prireikia Fe, ją iš senų eritrocitų per gleivinę perneša transferinas į kaulų čiulpus ir kitus audinius. Perteklinė geležis yra absorbuojama ir kaupiama kaip feritinas ar hemosiderinas kepenyse, blužnyje, kaulų čiulpuose. Neheminės geležies įsisavinimas priklauso nuo jos tirpumo žarnyne, jos absorbuojama tik 1–20 proc., o tai priklauso nuo suvalgyto maisto. Neheminė geležis taip pat gali būti skirstoma į dvivalentę arba trivalentę (dvivalentė įsisavinama geriau).
Kai organizmui trūksta geležies, pablogėja audinių aprūpinimas deguonimi, skauda galvą, vargina silpnumas, spengia ausyse, atsiranda širdies permušimai, pablykšta oda, sutrinka plaukų ir nagų augimas, jie silpnėja, lūžinėja. Esant didesniam geležies trūkumui, išsivysto mažakraujystė, pakinta eritrocitų ir hemoglobino kiekis.
Geležis būtina eritrocitų gamybai, ji dalyvauja aprūpinant organizmą deguonimi, įeina į raumenų baltymo mioglobino sudėtį, taip pat į kai kurių fermentų, dalyvaujančių imuninės sistemos veikloje, sudėtį.
Geležies įsisavinimui iš maisto reikalingi vitaminas C ir folatai. Geriau įsisavinama geležis iš mėsos produktų, nes juose ji yra hemoglobino pavidalu. Iš augalinių produktų geležis įsisavinama prasčiau. Geležies pradeda trūkti, kai jos nepakankamai gaunama su maistu arba per daug netenkama. Geležies netekimą skatina gausus kraujavimas mėnesinių metu, lėtinis kraujavimas iš virškinimo trakto, sergant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, žarnyno vėžiu, hemorojumi. Taip pat geležies trūkumą sukelia pablogėjęs jos įsisavinimas dėl skrandžio ir žarnyno ligų. Nerekomenduojama vienu metu gerti geležies ir kalcio maisto papildų bei rūgštingumą mažinančių vaistų, nes jie blogina geležies įsisavinimą. Patariama padaryti bent vienos ar dviejų valandų pertrauką tarp šių preparatų vartojimo. Geležies vartojimas didesnėmis dozėmis gali sukelti šalutinį poveikį – vidurių užkietėjimą, pykinimą, pilvo pūtimą. Vartojant geležies preparatus gali pajuosti išmatos. Tai nėra pavojinga, nes tamsią spalvą suteikia likusi žarnyne nepasisavinta geležis. Jei maisto papildai su geležimi sukelia pykinimą, patariama gerti juos valgio metu. Didelės Fe papildų dozės sutrikdo kitų mikroelementų absorbciją, pavyzdžiui Zn.
Rekomenduojama geležies paros norma vyrams yra apie 10 mg, moterims – apie 15 mg, o nėštumo ir žindymo laikotarpiu jos poreikis padidėja iki 20–25 mg.
Fe trūkumas išsivysto 3 etapais ir jos įvertinimas yra svarbus kiekvienu etapu.
• Fe atsargos išeikvotos, kai feritino koncentracija serume mažesnė kaip 12 µg / l. Kiti Fe vertinimo kriterijai išlieka normalūs.
• Fe stoka eritropoezėje. Fe atsargos yra išeikvotos ir jos pasiūla neatitinka hemoglobino gamybos poreikių. Feritino koncentracija serume sumažėjusi ir transferino saturacija yra < 16 proc. Hemoglobino kiekis normalus.
• Fe stokos anemija, kai moterų hemoglobino kiekis < 115 mmol / l; vyrų < 130 mmol / l.
Eritrocitai yra maži ir hipochromiški. Vidutinis eritrocitų tūris (MCV) < 77 fl ir vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH) < 27 Pg.
Fe dienos norma priklauso nuo maisto rūšies.
Geležies trūkumas (anemija) yra dažniausias mitybos sutrikimas pasaulyje. Simptomai: burnos, akių vokų, gleivinių, nagų blyškumas, tachikardija, sunkiais atvejais edema, nuovargis, dusulys fizinio krūvio metu, nemiga, galvos sukimasis, anoreksija, rankų ir kojų pirštų parestezija.
Labai geri geležies šaltiniai: mėsa, ypač subproduktai, žuvis, kiaušiniai, mėsos ekstraktai.
Geri geležies šaltiniai: duona ir miltai, kruopų košės, daržovės (tamsiai žalios), ankštiniai augalai, riešutai, džiovinti vaisiai (džiovintos slyvos, figos, abrikosai), mielės, sėlenos, rupi duona, ankštiniai augalai.

Cinkas (Zn)
Cinkas įeina į daugelio fermentų sudėtį, aktyviai dalyvauja virškinimo, kaulų metabolizmo procesuose, angliavandenių apykaitoje, yra galingas antioksidantas, formuoja imuninį atsaką.
Trūkstant cinko kartojasi pūlingi tonzilitai, viduriavimas, atsiranda alopecija ir neuropsichiniai simptomai. Cinkas geriau įsisavinamas iš gyvūninės kilmės maisto nei iš grūdų, kuriuose tam trukdo fitatai. Visavalgiai iš maisto įsisavina maždaug 50–55 proc. cinko, vegetarai ir veganai – tik 30–35 proc.
Perdozuoti cinko gali asmenys, vartojantys vandenį iš cinkuotų rezervuarų. Ūmiai apsinuodijus pykina, vemiama ir karščiuojama, sutrinka Cu ir Fe metabolizmas.
Cinko maistiniai šaltiniai
Aviena, lapinės ir šakniavaisinės daržovės, krabai, vėžiagyviai, jautiena, subproduktai, neskaldyti grūdai, kiauliena, paukštiena, pienas ir pieno produktai, kiaušiniai, riešutai.
Rekomenduojama paros norma – 12 mg.

Varis (Cu)
Varis, įeidamas į daugelio metalo fermentų sudėtį, reguliuoja daugelį metabolizmo procesų, skatina Fe rezorbciją bei hemoglobino gamybą, palaiko kaulinio audinio struktūrą. Vario absorbcija silpnėja vartojant daug cinko ir vitamino C.
Vario netenkama cistinės fibrozės, celiakijos atveju. Ryškiausias Cu trūkumas yra mažakraujystė. Lėtinis apsinuodijimas Cu pasitaiko vartojant varinius virtuvės reikmenis, kurie kūdikiams ir mažiems vaikams gali sukelti kepenų cirozę.
Vario maistiniai šaltiniai
Subproduktai, riešutai, grūdai ir grūdų produktai, mėsa ir jos produktai, lęšiai, petražolės, jūros produktai, daiginti kviečiai. Nedaug vario yra piene, todėl maitinantis tik pieno gaminiais vario trūkumas gali sukelti mažakraujystę.
Rekomenduojama paros norma – 1–3 mg / d.

Jodas (J)
Jodas yra skydliaukės hormonų tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) komponentas. Skydliaukės hormonai reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, kontroliuoja energijos gamybą ir deguonies suvartojimą ląstelėse.
Trūkstant jodo išsivysto hipotireozė ir padidėja TSH, kas sukelia skydliaukės audinių hiperplaziją. Hipotireozei būdinga mieguistumas, šalčio netoleravimas, bradikardija ir miksedema. Trūkstant jodo nėštumo laikotarpiu gresia persileidimas, nevaisingumas, atsiranda grėsmė gimusiam kūdikiui – jam gali vystytis kretinizmas – ryškus protinis atsilikimas.
Pagrindinė jodo nepakankamumo priežastis yra šio mineralo trūkumas maiste. Jodo kiekį augalinės bei gyvūninės kilmės maiste lemia jodo buvimas konkrečios vietovės dirvožemyje, požeminiuose vandenyse. Bandant sumažinti jodo trūkumo sukeltas problemas, valgoma druska praturtinama jodu. Įrodyta, kad tam tikros medžiagos (goitrogenai) inhibuoja jodo patekimą į skydliaukę ar skydliaukės hormonų sintezę. Tai sieros turintys gliukozidai, kurie padeda iš aplinkos patekti cheminiams junginiams į skydliaukę ir užimti jodidų vietą. Goitrogenų yra žemės riešutuose ir sojos pupelėse. Goitrogeninės medžiagos yra jautrios aukštai temperatūrai. Skydliaukės hormonų sintezei yra būtini selenas, geležis ir kt., kurių trūkumas skatina gūžio atsiradimą. Per didelis jodo kiekis gali sukelti hipertireozę. Duomenų, kad jodo vartojimas dideliais kiekiais sukelia skydliaukės vėžį, yra nedaug.
Jodo maistiniai šaltiniai
Pienas ir pieno produktai, jūros žuvys, pvz., juodalopės menkės, menkės, jūros dumbliai, joduota druska.
Rekomenduojama paros norma – 150 µg.

Selenas (Se)
Selenas yra įvairių fermentų sudedamoji dalis. Šis mikroelementas apsaugo nuo oksidacinio streso, dalyvauja trijodtironino gamyboje, atlieka antioksidantines ir transportines funkcijas. Seleno trūkumą patiria parenteriškai maitinami pacientai, fenilketonurija sergantys pacientai, gaunantys pusiau sintetinį maistą. Pacientams diagnozuojama kardiomiopatija ir (arba) kaulų ir raumenų sistemos sutrikimai.
Per pastaruosius 20 metų Se vartojimas sumažėjo, kadangi jo trūksta Europos dirvožemyje bei javų sudėtyje. Tai gali būti infekcinių susirgimų ir kai kurių vėžio formų padažnėjimo priežastis. Atsižvelgiant į galimą toksinį Se poveikį, savarankiškai jo vartoti didelėmis dozėmis vėžio profilaktikai nerekomenduojama.
Ovolaktovegetarams ir veganams gresia Se trūkumas. Esant lėtiniam apsinuodijimui Se, atsiranda plaukų ir nagų pokyčiai, odos pažeidimai, nervų sistemos pakenkimas – sustingimas, skausmas ar paralyžius.
Rekomenduojama dozė – 55–70 µg / d.
Se paros norma priklauso nuo maisto rūšies.
Seleno maistiniai šaltiniai
Subproduktai, žuvis, riešutai, kiaušiniai, naminiai paukščiai, mėsa ir mėsos produktai.

Magnis (Mg)
Magnis yra nepakeičiama kaulų ir dantų sudedamoji dalis. Šis makromineralas dalyvauja nukleininių rūgščių, baltymų, riebalų rūgščių ir lipidų biosintezėje. Magnis – fiziologinis kalcio antagonistas.
Jo randama daugelyje gyvūninės ir augalinės kilmės maiste. Hipomagnezemija sukelia širdies ritmo sutrikimus bei asistoliją. Trūkstant magnio iš organizmo pašalinamas ir kalcis. Magnio trūkumas skatina osteoporozės vystymąsi. Taip pat gali greičiau vystytis aterosklerozė, atsirasti silpnumas, drebulys, raumenų ir nervų dirglumas, labai sumažėti kalcio ir kalio kiekiai kraujyje.
Pagrindinis magnio šaltinis yra geriamasis vanduo. Labai svarbu, kad su maistu gaunamo kalcio ir magnio santykis būtų 2:1. Hipermagnezija pasireiškia sergant inkstų ar antinksčių ligomis. Mg druskos yra naudojamos kaip vidurius laisvinanti priemonė. Magnio papildų perdozavimas pavojingas žmonėms, sergantiems kepenų ligomis.
Magnio maistiniai šaltiniai
Žalumynai, ankštiniai augalai, neskaldyti grūdai, juodoji arbata, jūros gėrybės, jūros kopūstai, džiovinti grybai.
Rekomenduojama paros norma – 300 mg / d.

Manganas (Mn)
Manganas yra daugelio fermentų sudedamoji dalis. Jis aktyvuoja fermentus, dalyvaujančius kolageno sintezėje. Manganas dalyvauja vitaminų B1, E apykaitoje.
Veiklos spektras platus – šis mikromineralas reikšmingas nervinio audinio mitybai, kaulinio audinio, lytinių hormonų gamybai, taip pat katalizuoja lipidų apykaitos procesus.
Klinikinių Mn trūkumo atvejų nepastebėta.
Mn nėra toksiškas, nes per dideli jo kiekiai maiste yra absorbuojami ir išskiriami su tulžimi, šlapimu.
Mangano maistiniai šaltiniai
Grūdai ir grūdų produktai, arbata, kava, ankštinės daržovės, riešutai. Rekomenduojama paros norma – 2,5–5 mg / d.

Molibdenas (Mo)
Molibdenas svarbus daugelio organizmo funkcijų palaikymui, įeina į fermento sudėtį ir dalyvauja purinų ir pirimidinų, kvinolinų ir sulfitų metabolizmo procesuose.
Mo trūkumo simptomai: sieros metabolizmo, psichikos sutrikimai, koma. Be to, nustatyti pavieniai atvejai tarp parenteriškai maitinamų pacientų.
Molibdeno maistiniai šaltiniai
Subproduktai, riešutai, grūdų ir duonos gaminiai, tamsios žalialapės daržovės.

Chromas (Cr)
Chromas veikia kaip organinis kompleksas, žinomas gliukozės toleravimo faktoriaus (GTF) pavadinimu. GTF sustiprina insulino poveikį, reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje, dalyvauja lipoproteinų metabolizmo procese.
Chromo trūksta visiškai parenteriškai maitinamiems pacientams. Tai pasireiškia sutrikusiu gliukozės toleravimu, svorio netekimu, neuropatija, riebalų rūgščių padidėjimu, sumažėjusiu kvėpavimo koeficientu ir sutrikusia azoto apykaita.
Chromo pertekliaus simptomai: hepatotoksiniai reiškiniai, hipoglikemija, imunologinio reaktyvumo sumažėjimas, dermatitai, egzemos, žaizdos, alergijos.
Didelį poveikį chromo apykaitai turi maisto racionas, kuriame didelis cukraus kiekis, taip pat stresai, intensyvūs fiziniai krūviai, baltymų stoka, infekcijos.
Chromo maistiniai šaltiniai
Mėsa, nesmulkinti grūdai, pupos, riešutai.
Rekomenduojama paros norma – 250 µg / d.

Fluoras (Fl)
Fluoras itin svarbus kaulų mineralizacijos procesui, taip pat apsaugo nuo dantų ėduonies. Kartu su kalciu padeda užgydyti lūžius. Fluoro įsisavinimui trukdo labai didelė magnio, aliuminio, kalcio koncentracija organizme. Perdozavimas sukelia fluorozę, sutrikdo kalcio ir magnio apykaitą organizme, atsiranda labai ryškios baltos dėmės ant dantų, kietėja kaulai, sąnariuose kaupiasi druskos. Norint sumažinti dantų fluorozės atsiradimo riziką, reikėtų kasdien gerti bent po stiklinę pieno, profilaktiškai vartoti vitaminus C ir B1. Taip pat rekomenduojama papildomai vartoti vitamino C, kuris padeda greičiau pašalinti fluoro perteklių iš organizmo.
Pagrindinis fluoro šaltinis yra vanduo. Be to, jo yra graikiniuose riešutuose, piene, žuvyje, ypač raudonoje, špinatuose, žirniuose, meduje, jūros kopūstuose, žaliojoje arbatoje.
Rekomenduojama paros norma – 1,5–4 mg / d.

Natris (Na)
Natris labai svarbus organizmo skysčių apykaitai, reguliuoja rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizmo ląstelių viduje ir išorėje, gerina nervų bei raumenų funkciją, dalyvauja nervinių impulsų perdavime ir gerina raumenų gebėjimą susitraukti, taip pat dalyvauja skrandžio sulčių gamyboje.
Natrio yra daugelyje maisto produktų: mėsoje, kiaušiniuose, sūriuose, ruginėje duonoje, burokėliuose, cikorijose. Daugiausia natrio gauname su valgomąja druska:10 g joduotos druskos yra 3 871 mg natrio. Jūros druska laikoma natūralesne, bet natrio joje tiek pat.
Natrio daug visuose maisto produktuose, į kuriuos beriama druskos: rūkytuose, sūdytuose, konservuotuose mėsos ar žuvų gaminiuose, konservuotose daržovėse. Daug natrio druskų yra stipriai mineralizuotame vandenyje, pavyzdžiui, „Borjomi“. Šio mineralo gauname net ir vartodami minkštintą geriamąjį vandenį. Druskos, kaip konservanto ir aromato bei skonio stipriklio, pvz., mononatrio glutamato, dedama į maisto produktus. Ji taip pat gali būti naudojama kaip duonos tešlos fermentacijos skatintojas, surišiklis ir spalviklis. Daugiausia druskos išsiskiria prakaituojant, per karščius ar sportuojant, taip pat sutrikus inkstų, antinksčių funkcijai. Trūkstant Na vargina bendras silpnumas, apatija, mieguistumas, vėmimas, patinimai, arterinio kraujospūdžio kritimas, odos ir gleivinių drėgnumo pokyčiai, traukuliai, oligurija. Pernelyg daug natrio susikaupia organizme vartojant jo didelius kiekius su vandeniu ir vaistais. Natrio perteklius siejamas su hipertenzija ir širdies ligomis.
Na apytikriai gali būti apskaičiuojamas: suvartojamo NaCl kiekį padauginus iš 2,5. Natrio vartojimo ribojimas sergant tam tikromis ligomis, pvz., inkstų ligomis.

Ribojimas klasifikuojamas:
Nededant druskos į maistą – 80–100 mmol Na / d.
Mažai druskos – 40 mmol Na / d.
Mažai natrio – 22 mmol Na / d.
Rekomenduojama paros norma – 1500 mg.

Kalis (K )
Kalis kartu su natriu lemia ląstelės membranos potencialą, palaiko normalų kraujospūdį, vandens kiekį ląstelėse, reguliuoja nervinio impulso perdavimą, dalyvauja rūgščių ir šarmų reguliavimo procese. Inkstai yra pagrindinis kalio pusiausvyrą palaikantis organas. Todėl net ir nedaug sutrikus kalio išskyrimui pro inkstus, greitai pakinta kalio pusiausvyra. Kai trūksta kalio, nereikia pamiršti papildomai vartoti ir magnio. Trūkstant kalio pacientai skundžiasi dažnu širdies plakimu, užkietėjusiais viduriais, raumenų silpnumu, kojų mėšlungiu. Didesnis kalio trūkumas sukelia pavojingus širdies ritmo sutrikimus, gali padidėti kraujospūdis, sutrikti inkstų, nervų sistemos veikla, pasireikšti depresija. Kalio netekimo priežastys: viduriavimas, vėmimas, plonosios žarnos ar skrandžio drenavimas, laisvinantieji vaistai, glomerulonefritas, netinkamas diuretikų vartojimas. Esant aukštai oro temperatūrai, padidėja kalio išsiskyrimas su prakaitu, išprovokuojamos arterinės hipertenzijos krizės. Rekomenduojama mažiau vartoti druskos ir valgyti daugiau kalio turinčių maisto produktų.
Kalio maistiniai šaltiniai
Vaisiai: bananai, abrikosai, juodieji serbentai, rabarbarai, vaisių sultys, daržovės, ypač bulvės, šokoladas, kakava, kečupas, sultinių kubeliai, padažai.
Rekomenduojama paros norma – 2500 mg.

Chloras (Cl)
Chloras dalyvauja organizmo skysčių apykaitoje, taip pat gaminant druskos rūgštį skrandyje. Rekomenduojama, kad Cl vartojimas turi būti adekvatus Na vartojimui, išreikšto moliais. Valgant maisto produktus, kuriuose yra chloro ir natrio, žmogaus organizmas gauna druskos (NaCl).
Rekomenduojama paros norma – 1000 mg / d.

Šaltinis | Dietinis gydymas bendrojoje praktikoje | Gydytoja dietologė Jūratė Dobrovolskienė